Šiaurės vakarų kraštas

Šiaurės vakarų kraštas (rus. Северо-Западный край) – Rusijos imperijos dalis, apėmusi Baltarusijos ir Lietuvos generalgubernatorijas[1], kurios buvo sudarytos buvusios Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje.[2] Pasižymėjo tam tikrais visuomeniniais teisiniais ypatumais. Centras – Vilnius.[3].

Baltarusijos istorija
Rusia iki Kijevo Rusios (Rusios kaganatas)
Kijevo Rusia (Riurikaičiai)
Rusios kunigaikštystės:
Polockas, Juodoji Rusia, Smolenskas, Turovas-Pinskas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė:
Polocko, Minsko, Vitebsko, Naugarduko, Bresto, Smolensko, Mstislavlio vaivadijos
Rusijos imperija (Šiaurės vakarai):
Minsko, Vitebsko, Gardino, Mogiliovo gubernijos
BLR, Litbelas
Lenkija, TSRS (Baltarusijos TSR)
Baltarusija

Istorija redaguoti

 
Šiaurės vakarų kraštas XX a. pradžioje
 
Neoficialus terminas „Šiaurės vakarų kraštas“ naudotas gana retai. Šiame 1897 m. žemėlapyje taip pavadinta Vilniaus, Gardino, Kauno, Vitebsko, Mogiliovo ir Minsko gubernijų visuma.

Šiaurės vakarų kraštą sudarė 6 gubernijos[1]:

1864 m. kuriant žemietijas (zemstvas, rus. zemstvo) šios gubernijos liko be žemietijų. 1903 m. Rusijoje buvo priimti „Žemietijų ūkio valdymo Vitebsko, Volynės, Kijevo, Minsko, Mogiliovo ir Podolės gubernijose nuostatai“ (Положение об управлении земским хозяйством в губерниях Витебской, Волынской, Киевской, Минской, Могилёвской, Подольской)[4], pagal kuriuos trijose iš šešių Šiaurės vakarų krašto gubernijų buvo įvesta modifikuota žemietijų sistema, kur visus žemietijų valdybų narius ir žemietijų įgaliotinius (rus. гласный) skyrė vyriausybė. Vėliau ši sistema buvo pripažinta nevykusia, todėl nuo 1910 m. buvo kuriamas projektas įstatymo, kuriuo šiose gubernijose turėjo būti įvesta renkamų žemietijų įstaigų sistema. Tiesa, buvo numatyta, kad žemietijų valdyme negalės dalyvauti lenkai žemvaldžiai. 1911 m. priimant šį įstatymą kilo politinį krizė. Rinkiminės žemietijos šiose gubernijose veikė nuo 1912 m.[5].

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 Памяти графа Михаила Николаевича Муравьёва // Издание Виленского уездного комитета попечительства о народной трезвости. – Вильна: Типография Окружного Штаба, 1898.
  2. Šiaurės vakarų kraštas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013. 151 psl.
  3. ЭСБЕ, Вильна Archyvuota kopija 2012-12-07 iš Wayback Machine projekto.
  4. Полное Собрание Законов Российской Империи. Собрание третье. – СПб., 1905. – Т. XXIII. Отделение I. – 334–353 с. № 22757
  5. Полное Собрание Законов Российской Империи. Собрание третье. – СПб., 1914. – Т. XXXI. Отделение I. – 170–175 с. № 34903