Šiaurės Anatolijos lūžis
| Šiaurės Anatolijos lūžis | |
 Šiaurės Anatolijos lūžis ir XX a. žemės drebėjimai | |
 Plokščių tektoninė padėtis Viduržemio jūros šiaurės rytuose. Geltona spalva pažymėtas Šiaurės Anatolijos lūžis. Rodyklės rodo Anatolijos ir Arabijos plokščių judėjimo kryptis Eurazijos plokštės atžvilgiu. | |
| Šalis |  Turkija |
|---|---|
| Regionai | Marmuro jūros regionas, Juodosios jūros regionas, Rytų Anatolijos regionas |
| Miestai | Stambulas, Bursa, Bolu, Tokatas, Erzindžanas, Erzurumas |
| Savybės | |
| Aukštis | 3 937 m |
| Didžiausias gylis | 1 370 m |
| Susidarę kalnai | Ponto kalnai, Kerohlu kalnai |
| Ilgis | 1500 km |
| Kryptis | Iš rytų į vakarus |
| Tektonika | |
| Plokštės | Anatolijos plokštė, Eurazijos plokštė |
| Tipas | Gilusis lūžis |
Šiaurės Anatolijos lūžis (turk. Kuzey Anadolu Fay Hattı) – gilusis tektoninis lūžis,[1] esantis šiaurės Anatolijoje. Lūžis formuoja transforminio tipo tektoninę ribą tarp Anatolijos ir Eurazijos plokščių. Lūžis tęsiasi į vakarus nuo susikirtimo su Rytų Anatolijos lūžiu ties Karliovos trijų plokščių (Anatolijos, Arabijos ir Eurazijos) susikirtimo vieta Turkijos rytuose, per šalies šiaurę iki pat Egėjo jūros. Lūžio ilgis – 1500 km.[2] Jis driekiasi apie 20 km į pietus nuo Stambulo.
Šiaurės Anatolijos lūžis daugeliu atžvilgių panašus į San Andreaso lūžį Kalifornijoje. Abu yra žemyniniai transforminiai tektoniniai lūžiai, bei abu yra panašaus ilgio bei plokščių judėjimo greičio. Marmuro jūra, esanti netoli Stambulo, yra įduboje, panašioje į Saltono įdubą Kalifornijoje.
Žymesni žemės drebėjimai
redaguotiNuo pražūtingo 1939 m. Erzindžano žemės drebėjimo, Šiaurės Anatolijos lūžio zonoje įvyko septyni žemės drebėjimai, kurių stiprumas buvo didesnis nei 7,0 balo, ir kiekvienas jų įvyko vis labiau į vakarus nutolusiame taške.[3] Šį dėsningumą tiriantys seismologai mano, kad kiekvienas žemės drebėjimas gali sukelti kitą.[4] Analizuodami kiekvieno didelio žemės drebėjimo išilgai lūžio sukeltą įtampą, jie galėjo numatyti smūgį, kuris 1999 m. rugpjūtį sukrėtė Izmito miestą. Manoma, kad ši žemės drebėjimų grandinė nėra baigtinė ir kad netrukus žemės drebėjimas įvyks toliau į vakarus nuo lūžio – galbūt netoli tankiai apgyvendinto Stambulo miesto.
| Žemės drebėjimas | Magnitudė | Nukentėjusiųjų skaičius |
|---|---|---|
| 1939 m. Erzindžano | 7,8 | Daugiau nei 32 700 žuvusiųjų ir daugiau nei 100 000 sužeistųjų |
| 1942 m. Niksaro-Erbaa | 7,0 | ~3 000 žuvusiųjų |
| 1943 m. Tosjos–Ladiko | 7,2 | 2 824 žuvusiųjų |
| 1944 m. Bolu–Geredės | 7,2 | 3 959 žuvusiųjų |
| 1949 m. Karliovos | 6,7 | 320 žuvusiųjų |
| 1951 m. Kuršunlu | 6,9 | 50 žuvusiųjų ir 3 354 sužeistųjų |
| 1957 m. Abanto | 7,1 | 52 žuvusiųjų |
| 1966 m. Varto | 6,9 | 2 394 žuvusiųjų ir 1 489 sužeistųjų |
| 1967 m. Mudurnu | 7,1 | 86 žuvusiųjų ir 332 sužeistųjų |
| 1992 m. Erzindžano | 6,7 | Daugiau nei 498 žuvusiųjų ir daugiau nei 2 000 sužeistųjų |
| 1999 m. Izmito | 7,6 | Daugiau nei 17 118 žuvusiųjų ir daugiau nei 43 953 sužeistųjų |
| 1999 m. Diuzdžės | 7,2 | Daugiau nei 845 žuvusiųjų ir 4,948 sužeistųjų |
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Jankauskas, Tadas Rimas. „gilieji lūžiai“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-11-09.
- ↑ „Closing Istanbul's seismic gap“. Earth Magazine. Suarchyvuotas originalas 2012-06-07. „The North Anatolian Fault is a 1,500-kilometer-long east-west trending fault that runs across most of Turkey.“
- ↑ Stein, R. S.; Barka, A. A.; Dieterich, J. H. (1997). „Progressive failure on the North Anatolian fault since 1939 by earthquake stress triggering“. Geophysical Journal International. 128 (3): 594–604. doi:10.1111/j.1365-246x.1997.tb05321.x.
- ↑ „Earthquake Storms“. Horizon. 2003-04-01. Nuoroda tikrinta 2022-11-09.