Šiaurės Anatolijos lūžis

Šiaurės Anatolijos lūžis

Šiaurės Anatolijos lūžis ir XX a. žemės drebėjimai

Plokščių tektoninė padėtis Viduržemio jūros šiaurės rytuose. Geltona spalva pažymėtas Šiaurės Anatolijos lūžis. Rodyklės rodo Anatolijos ir Arabijos plokščių judėjimo kryptis Eurazijos plokštės atžvilgiu.
ŠalisTurkija Turkija
RegionaiMarmuro jūros regionas, Juodosios jūros regionas, Rytų Anatolijos regionas
MiestaiStambulas, Bursa, Bolu, Tokatas, Erzindžanas, Erzurumas
Savybės
Aukštis3 937 m
Didžiausias gylis1 370 m
Susidarę kalnaiPonto kalnai, Kerohlu kalnai
Ilgis1500 km
KryptisIš rytų į vakarus
Tektonika
PlokštėsAnatolijos plokštė, Eurazijos plokštė
TipasGilusis lūžis

Šiaurės Anatolijos lūžis (turk. Kuzey Anadolu Fay Hattı) – gilusis tektoninis lūžis,[1] esantis šiaurės Anatolijoje. Lūžis formuoja transforminio tipo tektoninę ribą tarp Anatolijos ir Eurazijos plokščių. Lūžis tęsiasi į vakarus nuo susikirtimo su Rytų Anatolijos lūžiu ties Karliovos trijų plokščių (Anatolijos, Arabijos ir Eurazijos) susikirtimo vieta Turkijos rytuose, per šalies šiaurę iki pat Egėjo jūros. Lūžio ilgis – 1500 km.[2] Jis driekiasi apie 20 km į pietus nuo Stambulo.

Šiaurės Anatolijos lūžis daugeliu atžvilgių panašus į San Andreaso lūžį Kalifornijoje. Abu yra žemyniniai transforminiai tektoniniai lūžiai, bei abu yra panašaus ilgio bei plokščių judėjimo greičio. Marmuro jūra, esanti netoli Stambulo, yra įduboje, panašioje į Saltono įdubą Kalifornijoje.

Žymesni žemės drebėjimai redaguoti

Nuo pražūtingo 1939 m. Erzindžano žemės drebėjimo, Šiaurės Anatolijos lūžio zonoje įvyko septyni žemės drebėjimai, kurių stiprumas buvo didesnis nei 7,0 balo, ir kiekvienas jų įvyko vis labiau į vakarus nutolusiame taške.[3] Šį dėsningumą tiriantys seismologai mano, kad kiekvienas žemės drebėjimas gali sukelti kitą.[4] Analizuodami kiekvieno didelio žemės drebėjimo išilgai lūžio sukeltą įtampą, jie galėjo numatyti smūgį, kuris 1999 m. rugpjūtį sukrėtė Izmito miestą. Manoma, kad ši žemės drebėjimų grandinė nėra baigtinė ir kad netrukus žemės drebėjimas įvyks toliau į vakarus nuo lūžio – galbūt netoli tankiai apgyvendinto Stambulo miesto.

Žemės drebėjimas Magnitudė Nukentėjusiųjų skaičius
1939 m. Erzindžano 7,8 Daugiau nei 32 700 žuvusiųjų ir daugiau nei 100 000 sužeistųjų
1942 m. Niksaro-Erbaa 7,0 ~3 000 žuvusiųjų
1943 m. Tosjos–Ladiko 7,2 2 824 žuvusiųjų
1944 m. Bolu–Geredės 7,2 3 959 žuvusiųjų
1949 m. Karliovos 6,7 320 žuvusiųjų
1951 m. Kuršunlu 6,9 50 žuvusiųjų ir 3 354 sužeistųjų
1957 m. Abanto 7,1 52 žuvusiųjų
1966 m. Varto 6,9 2 394 žuvusiųjų ir 1 489 sužeistųjų
1967 m. Mudurnu 7,1 86 žuvusiųjų ir 332 sužeistųjų
1992 m. Erzindžano 6,7 Daugiau nei 498 žuvusiųjų ir daugiau nei 2 000 sužeistųjų
1999 m. Izmito 7,6 Daugiau nei 17 118 žuvusiųjų ir daugiau nei 43 953 sužeistųjų
1999 m. Diuzdžės 7,2 Daugiau nei 845 žuvusiųjų ir 4,948 sužeistųjų

Šaltiniai redaguoti

  1. Jankauskas, Tadas Rimas. „gilieji lūžiai“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-11-09.
  2. „Closing Istanbul's seismic gap“. Earth Magazine. Suarchyvuotas The Earth Magazine web site originalas 2012-06-07. „The North Anatolian Fault is a 1,500-kilometer-long east-west trending fault that runs across most of Turkey.“ {{cite web}}: Patikrinkite |url= value (pagalba)
  3. Stein, R. S.; Barka, A. A.; Dieterich, J. H. (1997). „Progressive failure on the North Anatolian fault since 1939 by earthquake stress triggering“. Geophysical Journal International. 128 (3): 594–604. doi:10.1111/j.1365-246x.1997.tb05321.x.
  4. „Earthquake Storms“. Horizon. 2003-04-01. Nuoroda tikrinta 2022-11-09.