Šiaurės šalių teisė

Šiaurės šalių teisė (Skandinavijos teisė, Skandinavijos teisės šeima) – Kontinentinės teisės pošeimis, apimantis Šiaurės Europos šalių teisę. Tai Švedija ir Danija (reprezentatyviausios valstybės), Norvegija, Suomija, Islandija. Būdingas orientavimasis į teisės praktiką; Ombudsmeno institucija.

Švedijos plėtra 1658 m.

IstorijaKeisti

Iš pradžių įtakos turėjo senoji germanų teisė, buvo būdingi regioniniai skirtumai. Dėl glaudžių politinių bei kultūrinių ryšių – Danijos-Novegijos personalinė unija, Kalmaro unija (1397–1523) etc. – Šiaurės šalyse neišsivystė ypatingi skirtumai. Vėlyvaisiais Viduramžiais atsirado Jyske Lov (Jutų teisė), Pietų Jutlandijoje (taip pat Šlėzvigo hercogystėje) galiojusi iki pat 1900 m.

Didelę įtaką turėjo Švedijos Sveriges rikes lag (1734 m.) bei Danijos Danske Lov (1683 m.), norvegiškoje Imperijos dalyje įsigaliojo pavadinimu Norske Lov. Šie teisynai suvienodino proceso, baudžiamąją ir privatinę teisę. Skandinavijoje tik XVII amžiuje įtakos turėjusi romėnų teisė buvo daug silpnesnė nei Kontinentinėje Europoje dėl įsitvirtinusių teisinių sistemų, tačiau daug labiau paveikė nei common law teisę. Romėnų teisė buvo recepuota tose srityse, kuriose galiojusi teisė neturėjo reikiamo reguliavimo arba jis buvo nepakankamas. Visgi teorinio apibendrinimo Šiaurės Šalyse romėnų teisė nepasiekė (kaip, pvz., Vokietijoje, žr. pandektistika)[1].

1899 m. danų prof. Lassen pasiūlė pakeisti privatinę teisę (ypač prekybos teisę). Siekta, kad būtų rengiamas Skandinavijos civilinis kodeksas. Šiaurės šalių vyriausybės tam pritarė, tačiau idėjos įgyvendinimas atidėta. Unifikuoti atskiri turtinės teisės institutai. Kilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo įstatymas 1905 m. įsigaliojo Švedijoje, 1906 m. – Danijoje, 1907 m. – Norvegijoje, o 1922 m. – Islandijoje. Įstatymas dėl sutarčių ir kitų sandorių turtinėje teisėje 1915–1918 m. įsigaliojo Švedijoje, Danijoje bei Norvegijoje, o 1929 m. – Suomijoje. 40 straipsnių apimties įstatyme apsiribota kelių praktikoje ypač didelę reikšmę turinčių problemų reguliavimu[2].

Nuo XIX a. pažymėtinas glaudus, daugiausiai informacinis Šiaurės šalių bendradarbiavimas, būdingas ne tik politikai, bet ir teisėkūrai. Įsigaliojo unifikuoti įstatymai. Šiaurės Taryba turi nedidelę įtaką. Veikia Šiaurės šalių jūrų teisės institutas[3].

ŠaltiniaiKeisti

  1. K. Zweigert, H. Kötz. Lyginamosios teises įvadas. Vilnius 2001.
  2. Skandinavijos šalių teisės istorija
  3. Šiaurės šalių jūrų teisės instituto tinklavietė