Atverti pagrindinį meniu

Šiaulių apskrities istorija

(Nukreipta iš puslapio Šiaulių reparticija)
Šiaulių apskritis
POL województwo żmudzkie IRP COA.svg
1775 – 1950 Flag of the Lithuanian Soviet Socialist Republic (1953–1988).svg
 
Flag of the Lithuanian Soviet Socialist Republic (1953–1988).svg
Lithuania-1867-1914.svg
Apskritis Kauno gubernijoje po 1867 m.
Administracinis centras: Šiauliai
Valsčiai: 19 (1919), 26 (1923)
1775-1795: POL województwo żmudzkie IRP COA.svg Žemaičių seniūnija
1795-1842: Vilengub1878.png Vilniaus gubernija
1842-1915: Kovno Governorate COA.png Kauno gubernija
1915-1917: Flag of the German Empire.svg Lietuvos sritis
1918-1941: Flag of Lithuania.svg Lietuva
1941-1945: Flag of the NSDAP (1920–1945).svg Šiaulių krašto apygarda
1945-1950: Flag of the Lithuanian Soviet Socialist Republic (1953–1988).svg Lietuvos TSR
Gyventojų: 115 087 (1790), 68 390 (1917), 240 807 (1939)
Plotas: 6 478 km² (1897), 2 945 km² (1917), 6 042 km²(1939)

Šiaulių apskritis (skirtingais laikais dar žinoma kaip Šiaulių reparticija, Šiaulių žemė, Šiaulių ujezdas) – 17751950 m. egzistavęs administracinis vienetas dab. vidurio Lietuvoje, su centru Šiauliuose, kurio priklausomybė ir teritorija daug kartų keitėsi. Apskritis atkurta 1994 m. kaip Šiaulių apskritis.

IstorijaKeisti

1775–1795 m.Keisti

Stanislovui Augustui pradėjus vykdyti administracinę reformą, 1764 m. visa Žemaitijos seniūnija, sujungus po kelis pavietų teismus buvo padalyta į Telšių ir Raseinių reparticijas. 1775 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas Telšių reparticiją pervardino į Šiaulių reparticiją. Į ją pavieto (valsčiaus) teisėmis įėjo 15 Žemaitijos seniūnijos senųjų pavietų: Šiaulių pavietas, Beržėnų pavietas, Didžiųjų Dirvėnų pavietas, Mažųjų Dirvėnų pavietas, Tendžiogalos pavietas, Josvainių pavietas, Palangos pavietas, Platelių pavietas, Telšių pavietas, Rietavo pavietas, Patumšių pavietas, Biržuvėnų pavietas, Medingėnų pavietas, Pavandenės pavietas, Karklėnų pavietas.

1776 m. į Seimą buvo renkama po 3 atstovus nuo Šiaulių ir Raseinių reparticijų. Be to, Žemaitijos bajorai rinkdavosi į savo seimelį Raseiniuose.

1791 m. lapkričio 2 d., dar vienos administracinės reformos metu, Seimo įstatymu Žemaitijos seniūnija buvo padalyta į 3 reparticijas – Raseinių, Telšių ir Šiaulių. Tokiu būdu Šiaulių žemei liko šie pavietai (likusieji buvo sujungti į atkurtąją Telšių reparticiją): Beržėnų pavietas, Biržuvėnų pavietas, Didžiųjų Dirvėnų pavietas, Mažųjų Dirvėnų pavietas, Karklėnų pavietas, Šiaulių pavietas, Užvenčio pavietas, po dalį Kražių, Veliuonos ir Tendžiogalos pavietų, taip pat Viduklės pavieto Radviliškio, Šiaulėnų ir Kurtuvėnų parapijos.

1792 m. vasario 14 d. Šiaulių bažnyčioje susirinko pirmasis Šiaulių žemės seimelis, kuris prisiekė Gegužės 3 d. Konstitucijai. Buvo išrinkta taip pat karinė – civilinė savivaldos institucija – komisija, kurią sudarė 15 nekilnojamąjį turtą turėjusių bajorų ir 3 miestiečiai. Tačiau 1792 m. gegužę prasidėjo Rusijos kariuomenės intervencija. 1793 m. visos reparticijos pavadintos žemėmis.

Rusijos imperijojeKeisti

1795 m. imperatorė Jekaterina II Šiaulių ekonomiją padovanojo grafui P. Zubovui, tačiau tų pačių metų spalio 10 d. vardiniu įsaku Šiaulių miestelį „išėmė“ iš Šiaulių ekonomijos žemių ir suteikė jam apskrities miesto teises. Šiaulių apskritis (pavietas) 17951797 m. ir 18011843 m. priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai, 17971801 m. Lietuvos gubernijai.[1] 1842 m. gruodžio 18 d. Nikolajus I įsakė įkurti Kauno guberniją, sudarytą iš 7 apskričių, iš kurių didžiausia buvo Šiaulių apskritis. Ji Kauno gubernijai priklausė iki 1915 m. 1897 m. Šiaulių apskrities plotas buvo 6498 kvadratiniai varstai su 3937 gyvenamų vietovių, kuriose gyveno 239 tūkst. gyventojų.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vokiečių okupacinė valdžia nuo apskrities atskyrė Kuršėnų ir Joniškėlio apskritis (kreizus). Taip 19151918 m. sumažėjusi Šiaulių apskritis įėjo į Oberosto Lietuvos sritį, 1917 m. prie jos prijungta Joniškio apskritis.

 
1935 m. Šiaulių apskrities pastatas, pastatytas pagal inžinieriaus V. Bitės parengtą projektą

1918–1950 m.Keisti

1918 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Taryba kreipėsi į gyventojus, ragindama steigti parapijų savivaldybes. Tačiau Šiauliuose, kur didelę įtaką turėjo socialdemokratai, buvo nutarta steigti demokratines savivaldybes su rinkimuose renkamais valdžios organais. Gruodžio 1 d. įvykusiame valsčių ir parapijų atstovų susirinkime buvo sudaryta komisija suvažiavimui organizuoti. Jos nariai teisininkai Kazimieras Venclauskis, Stasys Lukauskis ir Rapolas Skipitis pasirūpino, kad suvažiavimas ir rinkimai būtų teisėti. Buvo numatyta sudaryti sprendžiamąją instituciją – apskrities tarybą, į kurią įeitų po 3 valsčių ir miestų atstovus ir vykdomąją instituciją – 12 narių valdybą.

Apskrities valdžią pripažino trys savivaldūs miestai – Šiauliai, Joniškis ir Žagarė, 9 valsčiai. Gruodžio 7–8 d. vykusiame suvažiavime apskrities tarybos ir valdybos pirmininku buvo išrinktas K. Venclauskis. Tačiau 1919 m. sausio 1 d. Šiaulius užėmė bolševikai. Vasario mėn. buvo sudaryta apskrities darbininkų taryba, kurios vadovu paskirtas Stasys Brašiškis. Kovo 11 d. vokiečiai išvijo bolševikus ir jau kovo 13 d. apskrities valdyba atnaujino savo veiklą. Buvo įsteigti finansų, švietimo, miškų, ūkio, maisto ir apsaugos skyriai. Nutarta kiekvieną penktadienį rengti apskrities valdybos posėdžius, kuriuose privalėjo dalyvauti visų valsčių atstovai. Teko prašyti ir Valstybės tarybos finansinės paramos, kadangi apskrities kasą pavogė bolševikai. 1919 m. kovo 28 d. sušauktas valsčių atstovų suvažiavimas apskrities tarybos ir valdybos pirmininku vėl išrinko K. Venclauskį. Vasarą valdyba išsinuomojo grafams Zubovams priklausiusį namą Dvaro g. 24 a.

1919 m. pavasarį subyrėjo Akmenės apskritis ir keli jos valsčiai nutarė prisijungti prie Šiaulių apskrities. Liepos 1 d. Lietuvos Respublikos apskričių sienų ir jų centrų įstatymą Šiaulių apskričiai buvo priskirti šie valsčiai: Šiaulių, Žagarės, Skaistgirio, Joniškio, Kriukų, Pašvitinio, Linkuvos, Pakruojo, Lygumų, Meškuičių, Gruzdžių, Šakynos, Kuršėnų, Šaukėnų, Padubysio, Pakapės ir Šiaulėnų. Rugpjūčio 14 d. prie jų dar prisijungė Užvenčio, Vaiguvos, Kužių ir Raudėnų valsčiai, rugpjūčio 16 d. Tryškių, rugpjūčio 18 d. Kruopių, rugsėjo 4 d. Klovainių, rugsėjo 11 d. Papilės valsčiai. 1923 m. vykusio pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Šiaulių apskrityje gyveno 176 628 gyventojai ir buvo 27 346 ūkiai.

 
Apskrities viršininko administracijos pastatas šiandien

Be apskrities savivaldybės savo 1918 m. gruodžio 18 d. aplinkraščiu vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas įsteigė ministrui pavaldaus apskrities viršininko instituciją. Pirmuoju Šiaulių apskrities viršininku 1919 m. birželį buvo paskirtas apskrities valdybos narys Mečys Jurgelys. Tačiau iš karto kilo konfliktas tarp norėjusio savo valdžios galią parodyti apskrities viršininko ir apskrities savivaldybės valdybos. Nenorint eskaluoti dvivaldystės apskrities viršininku buvo paskirtas Antanas Jasnauskas. 1924 m. Seimas sujungė apskrities viršininko ir apskrities savivaldybės valdybos pirmininko pareigybes. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo apskrities viršininko įgaliojimai buvo dar padidinti, apskrities tarybos nebebuvo renkamos. 1937 m. Šiaulių apskritis užėmė 6042 km² plotą, turėjo 210 tūkst. gyventojų ir buvo didžiausia Lietuvoje.

1940 m. TSRS okupavus Lietuvą senoji administracinė-teritorinė valdymo struktūra – apskritys, valsčiai, miestai – buvo palikta. 19411944 m. apskritis įėjo į Ostlando Lietuvos generalinės srities Šiaulių krašto apygardą. 1950 m. birželio 20 d. Lietuvoje buvo įvesta nauja administracinio-teritorinio suskirstymo sistema. Apskritys panaikintos, o Lietuva padalinta į keturias sritis: Vilniaus sritį, Kauno sritį, Klaipėdos sritį ir Šiaulių sritį. Šiaulių sritį sudarė 24 rajonai. 1953 m. sritys buvo panaikintos, pagrindiniu administraciniu-teritoriniu vienetu liko rajonai.

1926 m. Šiaulių apskričiai atiteko 1 valsčius iš Biržų apskrities. 1945 m. iš 7 valsčių ir 2 miestų sudaryta Joniškio apskritis. 1947 m. 2 valsčiai perduoti naujai Kelmės apskričiai, 4 valsčiai – naujai Kuršėnų apskričiai, 2 valsčiai – naujai Radviliškio apskričiai. 1950 m. birželio 20 d. apskritį pertvarkius į Šiaulių rajoną (36 apylinkės), dalis teritorijos perduota Joniškio rajonui (5 apylinkės), Pakruojo rajonui (15 apylinkių), Tytuvėnų rajonui (1 apylinkė) ir Žagarės rajonui (4 apylinkės).


Apskrities istorija
Metai Plotas, km² Gyventojų sk. Suskirstymas Gyvenvietės


1790 115 087 42 miestai ir miesteliai
1897 6478 237 934 3937 gyvenvietės
1902 255 925
1914 6922 294 500
1917 2945 68 390
1919 19 valsčių: Gruzdžių valsčius, Joniškio valsčius, Kriukų valsčius, Kuršėnų valsčius, Lygumų valsčius, Linkuvos valsčius, Meškuičių valsčius, Padubysio valsčius, Pakapės valsčius, Pakruojo valsčius, Pašvitinio valsčius, Radviliškio valsčius, Skaistgirio valsčius, Stačiūnų valsčius, Šakynos valsčius, Šaukėnų valsčius, Šiaulėnų valsčius, Šiaulių valsčius, Žagarės valsčius
1923
(išsamiau)
5714 176 628 26 valsčiai: Gasčiūnų valsčius, Gruzdžių valsčius, Joniškio valsčius, Klovainių valsčius, Kriukų valsčius, Kruopių valsčius, Kuršėnų valsčius, Kurtuvėnų valsčius, Lygumų valsčius, Linkuvos valsčius, Meškuičių valsčius, Pakruojo valsčius, Papilės valsčius, Pašiaušės valsčius, Pašvitinio valsčius, Radviliškio valsčius, Raudėnų valsčius, Skaistgirio valsčius, Stačiūnų valsčius, Šaukėnų valsčius, Šiaulėnų valsčius, Šiaulių valsčius, Tryškių valsčius, Užvenčio valsčius, Vaiguvos valsčius, Žagarės valsčius
  • 1 miestas: Žagarė
  • 22 miesteliai
  • 313 kaimų
  • 12 bažnytkaimių
  • 471 dvaras ir palivarkas
  • 547 vienkiemiai
  • 38 kitos gyvenvietės
1937 6042 210 000
1939 6042 240 807
1942 219 900
1949
(suskirstymas)
1993 8 valsčiai (62 apylinkės)
1950 61 apylinkė
2001 8540 370 096 7 savivaldybės: Akmenės rajono savivaldybė, Joniškio rajono savivaldybė, Kelmės rajono savivaldybė, Pakruojo rajono savivaldybė, Radviliškio rajono savivaldybė, Šiaulių miesto savivaldybė, Šiaulių rajono savivaldybė
  • 15 miestų
  • 2618 kaimų

ValsčiaiKeisti

Apskrities viršininkai 1919–1941 mKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Šiaulių apskritis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.