Šelio kultūra
Šelio kultūra (pranc. Chelléen) – ankstyvojo paleolito archeologinė kultūra, pavadinta nuo buvusio Šelio (Chelles) miesto (Sena ir Marna, dab. Paryžiaus priemiestis), kurio apylinkėse XIX a. viduryje buvo aptikta seniausiojo žmogaus (archantropas) stovykla.
Kultūra redaguoti
Šelio kultūra prieš 1,5 mln. – 400 000 metų buvo paplitusi Prancūzijoje. Žmonės – klajokliai, gyveno nedidelėmis grupėmis olose, bendrai medžiojo, rinko augalinį maistą. Būdingi stambūs grubiai apdirbti įrankiai – kirtikliai, šiek tiek aptašyti akmenys. 1869 m. šią kultūrą išskyrė Gabrielis de Mortiljė. Dabar dažniausiai laikoma Ašelio kultūros ankstyvuoju laikotarpiu.[1] Jai gimininga ir vėlesnė Abevilio kultūra.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Šelio kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 36 psl.