Šeštoji simfonija

Šeštoji simfonija (Simfonija Nr. 6 F−dur, op. Nr. 68), dar vadinama „Pastoraline simfonija“ – vokiečių klasikinės muzikos kompozitoriaus Liudviko van Bethoveno simfonija, pirmąkart atlikta 1808 metais.

Anksčiausi „Šeštosios simfonijos“ apmatai datuojami 1802 m. Visą simfoniją L. van Bethovenas parašė 1807 ir 1808 m. vasaromis, kurias jis praleido Heiligenštado kaime. Kartu jis rašė „Penktąją simfoniją“, sonatą violončelei A-dur ir du trio fortepijonui (op. 70). Iš pradžių, pagal L. van Bethoveną, šių simfonijų numeracija buvo atvirkštinė ir jų premjera įvyko bendrame koncerte 1808 m. gruodžio 22 d. Vienos teatre. Prieš išleidžiant L. van Bethovenas sukeitė simfonijų numerius. Minėtame koncerte buvo atlikta daug L. van Bethoveno kūrinių ir iš atsiliepimų žinoma, kad jis nebuvo nusisekęs tiek dėl ilgumo, tiek dėl to, kad muzikantai nebuvo apsipratę su tiek daug naujų kūrinių atlikimu. Simfonija sudaryta iš penkių dalių, skirtingai nuo kitų, keturių dalių L. van Bethoveno simfonijų, ir praminta „Pastoraline“. Iš pradžių L. van Bethovenas ją buvo pavadinęs „Prisiminimai iš gyvenimo kaime“.

Simfonijos dalysKeisti

„Šeštoji simfonija“ skirta orkestro atlikimui ir sudaryta iš penkių dalių. L. van Bethovenas šia simfonija siekė perteikti įspūdžius iš gyvenimo kaimo aplinkoje ir ties kiekviena dalimi įvedė prierašą (citatos žemiau), apibūdinantį dalies nuotaiką. Paskutinės trys dalys atliekamos be pauzių tarp jų.

  1. Allegro ma non troppo. „Džiaugsmingi jausmai atvykus į kaimą“.
  2. Andante molto mosso. „Scena ties upeliu“. Atskirais instrumentais imituojami įvairių paukščių balsai.
  3. Allegro. „Linksma liaudies sueiga“.
  4. Allegro. „Audra“.
  5. Allegretto. „Kerdžiaus daina. Džiaugsmo ir dėkingumo jausmai po audros“.

ŠaltiniaiKeisti

NuorodosKeisti