Šaulys (jachta)
| Šaulys | |
|---|---|
 | |
| Bendra informacija | |
| Valstybė | Lietuva |
| Savininkas | iki 1936 dr. Aleksandrs Grinups |
| Namų uostas | Klaipėda |
| Charakteristikos | |
| Ilgis | 17 m |
| Grimzlė | 2,34 m |
| Varomoji jėga | Buringumas 130 m² |
| Pastabos | Raudonmedžio korpusas |
Šaulys - didžiausia tarpukario Lietuvos jachta, priklausiusi jūros šauliams.
Jachta pirkta 1936 m. rudenį iš Latvijos geležinkelių vyr. gydytojo, seno buriuotojo Aleksandro Grinupio.[1] Pirmoji 400 km šaulių kelionė jūra iš Rygos į Klaipėdą, jachtą pargabenant, įvyko 1937 m. gegužės 13-17 d. Įgulą sudarė Labanauskas, Galvanauskas, L. Balkis, E. Šaltis ir kiti jūrų šauliai.
1937 m. buriavimo sezoną pradedant, tą dieną pakrikštytoji jachta gerai pasirodė kelionėje į Juodkrantę, aplenkusi visas kartu plaukusias jachtas.
Būrio vadui Labanauskui išvykus į Prancūziją, „Šaulį“ perėmė Kuizinas, vėliau - Galvanauskas. Iki sezono galo tais metais buvo dalyvauta keliose regatose jūroje ir mariose Klaipėdoje bei prie Palangos, atlikta nemažai praktikos plaukiojimų.
1938 m. vasarą „Šaulio“ vadu paskirtas Kristupas Plonaitis. Jo vadovaujamas „Šaulys“ dalyvavo tarptautinėje Lietuvos olimpinėje regatoje Klaipėdoje, užimdamas savo klasėje pirmą vietą. Tą vasarą atlikta viena ilgesnė kelionė į Dancigą [2], ne kartą plaukta į Palangą, dalyvauta vietinio pobūdžio regatose.
1939 m. kovo mėn 22 d. Klaipėdą prijungus prie Vokietijos, „Šaulys“ su kitomis jachtomis buvo ištrauktas į krantą ir liko Klaipėdoje.
Dalis į Šventąją atsikėlusių jūros šaulių siekė atgauti „Šaulį“. Išgilinus Šventosios uostą, birželio pabaigoje Kristupo Plonaičio vadovaujamas „Šaulys“ buvo atgabentas ir perduotas pirmajam jos vadui Labanauskui.
1939 m. vasarą, Jūros šventės proga, „Šaulys“ pirmą kartą iš Šventosios išėjo lydėdamas mažųjų jachtų regatą į Palangą. Po to buvo dvi kelionės į Liepoją, kiekvieną kartą įgulą sudarė 14 žmonių iš jūros šaulių ir jūros skautų buriavimo kursų dalyvių.
Įdomiausią kelionę 1939 m. vasarą „Šaulys“ atliko į Švedijos salą Gotlandą, kur apsistojo Slitenhamn uoste.
S. Šemerys savo atsiminimuose rašė, kad pirmaisiais pokario metais Lietuvos jūrų jachtklubo atstovai E. Ingaunis ir S. Marcinkevičius lankėsi Liepojoje ir ten uosto kanale pamatė nugrimzdusią jachtą „Šaulys“, kuri iki karo priklausė Šaulių vandens sporto klubui. Lietuviai nutarė susigrąžinti kadaise mums priklausiusį burlaivį ir ėmėsi konkrečių žygių. Kaip liudija išlikę dokumentai, Latvijos respublikiniam jachtklubui buvo net pervesta 1000 rublių, kaip kompensacija už jachtos „išsaugojimą“, tačiau latviai, atrodo, nebuvo linkę taip lengvai atsisakyti lietuvių jachtos, nežinia kada ir kaip pas juos atsidūrusios. E. Ingaunis raštu kreipėsi pagalbos dėl jachtos atgavimo į Lietuvos respublikinį Kūno kultūros ir sporto komitetą, tačiau iš ten atsakymo nesulaukė. Taip be pėdsakų dingo pati didžiausia tarpukario Lietuvos jūrinė jachta.[3]
Išnašos redaguoti
- ↑ „Trimitas“. 1937, Nr.28, psl.652
- ↑ „Trimitas“. 1939, Nr.8, psl.184
- ↑ Iš Lietuvos buriavimo istorijos: Lietuvos jūrų jachtklubas. V. Butkus.[1]