Šarkės dvaras

56°15′44″š. pl. 21°38′17″r. ilg. / 56.262249°š. pl. 21.638129°r. ilg. / 56.262249; 21.638129

Šarkės (Daujotų) dvaras
Nuo gaisro nukentėjusi šiuolaikinė sodyba, stovėjusi ponų namo vietoje. Dešinėje – originalūs laiptai, akmenų cokolio dalis
Vieta	Dvaro g. 11, Daujotai, Skuodo raj.
Bajorų giminės	Noldės, Jonas Kopylovas, V. Korolkovas
Parkas	Pavieniai medžiai, lapuočių medžių eilės, du tvenkiniai
Pastatų būklė	Dvarvietė pritaikyta ūkininko sodybai
Savininkas	Albertas Juozulynas

Šarkės (Daujotų) dvaro sodybos fragmentai stūkso Daujotų kaime, Aleksandrijos seniūnijoje, Skuodo rajone, 2 km į šiaurės vakarus nuo Šarkės, 7 km į rytus nuo Skuodo, šalia kelio 4603 Telšiai–Alsėdžiai–Barstyčiai–Skuodas . Kitoje Luobos upės pusėje, piečiau, stūkso prieškaryje įrengtas Užluobės (Šarkės) lurdas. Išlikusi dvaro ponų namo vieta, sodybos tvartas, kai kurie želdiniai ir vandens telkiniai. Dvarvietėje auga pavieniai medžiai, lapuočių medžių grupės (dominuoja liepos), telkšo du tvenkiniai, priklausę kaskadinių tvenkinių sistemai. Sodyboje matomi buvusio pagrindinio dvaro pastato centriniai laiptai ir cokolinė dalis.

Dvarvietės pakraštyje, pakelėje, yra prižiūrėtos Antrojo pasaulinio karo sovietų karių kapinės.^[1] Jose palaidoti 57 kariai, iš jų 12 karių pavardės nežinomos.^[2] Palaidojimo vieta sutvarkyta Rusijos ambasados Lietuvoje lėšomis. Šarkės dvaro sodybos fragmentai nuo 1992 m. įrašyti į Kultūros vertybių registrą,^[3] suteiktas vietinės reikšmės saugomo paminklo statusas. Teritorija užima 49 199 m² plotą.

Istorija redaguoti

Šarkė istoriniuose šaltiniuose minima nuo XVII a. pradžios. Šarkę valdė Kuršo barono Noldės šeima, kuriai priklausė didelės žemių teritorijos. XIX a. pradžioje čia buvo suformuoti savarankiški ūkiniai-administraciniai vienetai.

Šarkės dvaras atiteko pulkininkui Jonui Kopylovui, vedusiam Noldaitę. 1906 m. dvaro sodybą nupirko generolas V. Korolkovas. Ją nuo 1909 m. nuomojosi Stanislovas Kochanauskas. Jis dvaro teritorijoje pastatė salę, kurioje vykdavo lietuviški vaidinimai. S. Kochanausko iniciatyva buvo išgręžtas pirmas Skuodo apylinkėse artezinis šulinys, įkurta Skuodo gaisrininkų komanda, kuriai jis pats ir vadovavo. 1923 m. dvaro savininko generolo V. Korolkovo iniciatyva Šarkės dvaras buvo perduotas vokiečių senelių prieglaudai. 1925 m. Šarkės dvaras buvo išparceliuotas.

Dvaro pastatuose Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkurta fronto ligoninė. Čia 1944-1945 m. buvo laidojami žuvę mūšiuose ir šioje karo ligoninėje mirę kariai. Po karo dvaras nacionalizuotas. Sovietmečiu Šarkė priklausė Apuolės kolūkiui, dvare veikė kolūkio kontora, vėliau pagrindiniame pastate įkurti kultūros namai. Buvo pastatytas paminklas sovietų kariams (skulptorius A. Belevičius).

Pastaraisiais metais dvarvietėje veikė privatus ūkis, kurio reikmėms buvo naudojami senieji dvaro ūkiniai pastatai. Ponų namo vietoje buvo pastatyti šiuolaikiniai trobesiai, paliekant centrinius laiptus ir dalį akmenų cokolio. 2017 m. lapkričio 20 d. sodybos name kilo gaisras, kuriame žuvo čia gyvenęs šeimininkas, veterinarijos gydytojas Albertas Juozulynas.

Atsiminimai apie dvarą redaguoti

Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvuose pateikiama senų žmonių atsiminimų apie baudžiavą įvairiuose Lietuvos dvaruose, tarp jų ir Šarkėje.^[4] Pasak Daujotų kaime gyvenusio 95 metų latvio Simono Cabelio, Šarkės dvaro savininkas buvo kažkoks Kolesnikovas. Manoma, kad šis dvaras, kaip ir daugelis kitų, perduotas carinei valdžiai lojaliems atėjūnams po 1831 arba 1863 metų sukilimų. Tuomet daugelis jų dalyvių dvarininkų buvo ištremti, o jų dvarai konfiskuoti. Tam dvarui priklausė Šarkės, Būdvytės ir Užluobės kaimai ir jų valstiečiai, apie 800 ha žemės.^[4] Šio dvaro valstiečiams buvo privaloma eiti lažą. Visus dvaro lauko darbus nudirbdavo minėtųjų kaimų valstiečiai. Dvarininkas taip pat samdėsi vežiką, kambarinę, auklę ir liokajų. Pagal kiekvieną jo pareikalavimą valstiečiai turėjo savo arkliais, vežimais ir maistu važiuoti į Klaipėdą, Liepoją ar Rygą. Dvarininkas garsėjo savo žiaurumu, buvo plačiai taikomos fizinės bausmės – rykštės. Pasitaikę valstiečių pabėgimų nuo baudžiavos į Prūsus. Apie dvarą buvo pasakojamos ir legendos, kaip savininkas puotaudavęs su velniais ir žiauriai išnaudojęs baudžiauninkus.^[4]