Atverti pagrindinį meniu

Šapaš – saulės deivė kanaaniečių mitologijoje. Minima kai kuriuose ugaritų mituose, sutinkamas jos epitetas nrt ilm („dievų deglas“). Skirtingai nei II tūkst. pr. m. e. Mesopotamijoje, Ugarite saulės dievybių teologija nebuvo stipriai išvystyta.[1]

Šapaš laikyta aukščiausiojo dievo Elo pasiuntine, tikėta, kad galinti matyti visa, kas vyksta pasaulyje. Dieną keliaujanti per dangų, o naktį – požemio pasaulį. Deivė atlieka svarbų vaidmenį Baalo cikle. Ji pritaria Baalo tapimui valdovu, taip pat praneša, kad Elas palaiko dievą Jamą. Mutui nužudžius Baalą, Šapaš padeda jo seseriai Anat kūną, kurį jos mano esant Baalo, palaidoti ir tuomet liaujasi švietusi. Elas susapnuoja, kad Baalas gyvas ir paprašo Anat, jog ši įtikintų Šapaš vėl šviesti. Šapaš sutinka. Vykstant mūšiui tarp Baalo ir Muto, ji pagrasina pastarajam, kad Elas įsitrauks į mūšį Baalo pusėje. Tuo mūšis baigiasi. Šio pasakojimo pabaigoje Šapaš šlovinama kaip pranokstanti požemio pasaulio šešėlius.[1]

Eblos tekstuose saulės dievybė gali būti užrašoma įvairiai – dZI.KIR bei dUTU, tačiau manoma, kad eblaitų kalba vardas skambėjo Sipiš (pvz., karalius Ibbi-Sipiš). Be to, vardas siejamas su semitų kalbų šaknimi šmš, reiškiančia saulę.[1]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 1,2 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 149. ISBN 9781134641024.