Atverti pagrindinį meniu
Kinų mitologijos dievybė:
Šaohao
Užrašymas: 少皋 Shaohao
Žemiškasis vardas: Dži (摰)
Klasė: Legendinis valdovas
Valdė: 28522737 m. pr. m. e.
Globojama vieta: Vakarai
Tėvai: Huangdi
Palikuonys: Dziaodzi, Žušou, Goumangas, Beifa, Vienaakių šalis, Boyi

Šaohao (少嗥, 少皜, 少皞, 少皋 pinyin: Shaohao) – Kinų mitologijos kultūrinis herojus ir legendinis valdovas, valdęs tarp Huangdi ir Džuansiu. Jo kitas vardas buvo Dži (摰). Kartais jis priskiriamas penkiems imperatoriams.

Šaohao rytuoseKeisti

Dievybės mitologija artimai susijusi su dongyi tautomis, gyvenusiomis į rytus nuo vidurio lygumos. Kai kuriuose mituose Šaohao vaizduojamas kaip dongyi lyderis, valdęs iš sostinės Qufu (曲阜). Netoli tos vietos yra legendinis Šaohao kapas.

Taip pat pasakojama, kad Šaohao rytuose (Rytų jūroje) buvo sukūręs Šaohao karalystę, kurioje valdininkais buvo paukščiai: tam tikros paukščių rūšys prižiūrėjo metų seką, penkios balandžių rūšys rūpinosi švietimu, karyba, visuomeniniais reikalais, bendrais reikalais, teisėsauga, penkios fazanų rūšys rūpinosi amatais, o devynios kurapkų rūšys – žemės ūkiu[1]. Nors nėra tiesioginių šaltinių, spėjama, kad pats dievas taip pat turėjo paukščio pavidalą[2].

Šaohao priskiriamas muzikinių instrumentų se ir cin sukūrimas. Teigiama, kad vėlesnis imperatorius Džuansiu padėjo Šaohao valdyti šalį.

Šaohao - Vakarų imperatoriusKeisti

Vėlesniais laikais jis susietas su Huangdi, ir identifikuojamas kaip vyriausias Huangdi sūnus Xuanxiao (玄囂). Mitologija teigia, kad Huangdi paskyrė jį Vakarų imperatoriumi, kur jis su savo sūnumi Žušou (metalo dievybe) valdė iš Čangliu kalnų ir kontroliavo saulėlydžius.

Kitas Šaohao sūnus Goumangas tapo rytų imperatoriaus Taihao padėjėju. Šaohao palikuonimis taip pat laikomi lanko ir strėlių išradėjas Banas, Minjuano vietovės dvasia Beifa, Imuguo šalies gyventojai ir kt.[3]. Jo sūnus Jiaoji (蟜極) žinomas kaip imperatorių Diku ir Jao tėvas.

Vienas vėlyvųjų mitų pasakoja, kad Šaohao buvo dangaus deivės Huange ir Veneros palikuonis.

NuorodosKeisti

  1. Zaozhuan, 17 Zhaogong metai
  2. Ke, Juan. 1989. Senovės Kinijos mitai. Vilnius:Mintis, p. 65.
  3. Ke, Juan. 1989. Senovės Kinijos mitai. Vilnius:Mintis, p. 67.