Šangrila
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Šangrila (tibet. ཞང་ལ = Shangri-La) – išgalvota vietovė, pirmą kartą 1933 m. aprašyta britų rašytojo Džeimso Hiltono romane „Dingęs horizontas“. Aprašomas kaip mistinis, harmonijos kupinas, laimingų ir nemirtingų žmonių gyvenamas, budistų vienuolių prižiūrimas slėnis nepasiekiamuose Kunluno kalnų vakaruose. Vėliau Šangrila tapo mistinės ir nepasiekiamos utopijos Himalajuose sinonimu.
Žodis kilo iš tibetiečių kalbos: Šang – nuo Tibeto provincijos U Cango, ri – kalnai, la – kalnų perėja; taigi Šangrila reiškia Cango kalnų perėją.
Turistiniais sumetimais nemažai vietovių Centrinės Azijos kalnuose skelbiasi esančios Šangrila:
- Kinija Kunluno vakaruose esančią Žongdiano apygardą pavadino Šangrilos apygarda. Taip pat įvairūs kiti regionai Junane ar Tibete (Jarlung Cangpo kanjonas, Kamo regionas ir kt.).
- Spėjama, kad Hiltoną aprašyti Šangrilą įkvėpė Pakistane, netoli Gilgito esantis Hunzos slėnis. Netoli nuo ten įkurtas Šangrilos kurortas.
- Butanas dėl savo izoliacijos ir unikalių tradicijų laikomas „Paskutine Šangrila“;
- Istorikas Maiklas Vudas siūlo, kad Šangrila galėjusi būti buvusios Gugo karalystės Tibete sostinė Caparangas.
1937 m. pagal romaną pastatytas tokio pat pavadinimo filmas. Šangrilos idėja išpopuliarėjo nacių klestėjimo laikotarpiu Vokietijoje. Į Himalajus buvo išsiųstos kelios ekspedicijos (garsiausia 1939 m., vadovaujama Ernsto Šeferio) rasti Šangrilą bei budizmo nepaliestą senovinę aukščiausiąją rasę. II pasaulinio karo metais USS Shangri-La (CV-38) buvo pavadintas JAV lėktuvnešis.
Šangrila tapo svarbiu motyvu knygose, filmuose (pvz., Sky Captain and the World of Tomorrow, Mumija: Drakono imperatoriaus kapas ir kt.), tokiu vardu vadinamos prabangios vilos.