Šaltinis (paveikslas)

(Nukreipta iš puslapio Šaltinis (Engras))
„Šaltinis“
Jean Auguste Dominique Ingres - The Spring - Google Art Project 2.jpg
Menininkas Ž. O. D. Engras
Metai 1820−1856 m.
Meno kryptis klasicizmas
Medžiagos, technika drobė, aliejus
Matmenys 136 × 80 cm
Miestas (vieta) Paryžius, Prancūzija Prancūzija
Muziejus Orsė muziejus

Šaltinis (pranc. La Source) – vienas žymiausių prancūzų dailininko Ž. O. D. Engro (1780−1867) paveikslų.

Apie paveiksląKeisti

Paveikslo „Šaltinis“ pradžia atsekama iš dviejų stovinčios merginos eskizų, nupieštų Engro 1807 m., kai jis mokėsi Romoje. Šie eskizai buvo skirti „Veneros Anadiomenės“ paveikslui, kurį Engras turėjo nutapyti ir pateikti Prancūzijos dailės akademijai kaip savo tobulėjimo Italijoje pavyzdį. Merginų figūros sekė antikiniu „Nekaltosios Veneros“ (Venus pudica) vaizdiniu.[1] Paveikslas „Venera Anadiomenė“ paties dailininko pažymėtas atliktas 1808−1848 m. Paveikslą „Šaltinis“ Engras pradėjo 1820 m. pakartodamas tą pačią merginos figūrą, tačiau nėra aišku, ar svarbus dešinės rankos, užlenktos už galvos, motyvas buvo pradiniame variante. Nes jis yra akivaizdžiai vėlesniame eskize ir šį motyvą dailininkas galėjo pasiskolinti iš „Nekaltųjų fontano“ Paryžiuje reljefo panašios pozos figūros. Po to dailininkas darbą ties „Šaltiniu“ pratęsė tik 1856 m. Per tą laiką jis užbaigė „Veneros Anadiomenės“ paveikslą, kuris buvo laikomas jo nesėkme, tačiau, panašu, pats Engras taip nemanė, nes jis beveik nieko nepakeitė merginos figūroje. „Šaltinį“ užbaigti jam padėjo du mokiniai: Paul Balze ir Alexandre Desgoffe.[2]

„Šaltinis“ tapo vienu žinomiausių Engro kūrinių. Paveiksle dailininkas sumaniai pavaizdavo idealų moters grožį, išvengdamas perdėto erotiškumo ir kartu išlaikydamas aukštą figūros realistiškumą. Vertikalus paveikslo formatas leidžia žiūrovui koncentruotis į pačią figūrą, kuri turi panašumų su skulptūros vaizdavimu, kas buvo įprastas klasicizmo tapybos bruožas. Paveiksle pavaizduota senovės graikų-romėnų mitologijos šaltinio nimfa. Tai simbolizuoja merginos rankose laikomas ąsotis, iš kurio teka vanduo. Populiariai teigiama, kad Engras buvo įkvėptas pamatytos konsjeržo duktės, bet tam tikrų įrodymų neturima. Nutapius paveikslą atsirado bent penki jo pirkėjai, tad Engras metė burtus, kam iš jų paveikslą parduoti. Burtų metimą laimėjo grafas Dušatelis, kuris už paveikslą sumokėjo 25 000 frankų.[3] Po jo mirties 1878 m. paveikslas palikimu perėjo valstybės nuosavybėn, buvo eksponuojamas Luvre. 1986 m. perkeltas į Orsė muziejų.[4]

Susiję kūriniaiKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. Clark, Kenneth. The Nude: A Study in Ideal Form. Princeton University Press, 2015, p. 392
  2. Orsė muziejaus informacija
  3. Portraits by Ingres, Metropolitan Museum of Art, 1999, p. 358
  4. Orsė muziejaus informacija