Daukšių piliakalnis

Šakalių piliakalnis arba Daukšių piliakalnis, vadinamas Pile, Papilale (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas - 16376; senas registro kodas - A477P, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1720) – piliakalnis pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Šakalių kaimo žemių pietrytiniame pakraštyje, šalia Daukšių (Skuodo seniūnija).

Pasiekiamas Daukšiuose, nuo kelio Mosėdis - Lenkimai pavažiavus 0,55 km Skuodo kryptimi Skuodo gatve, po to pasukus į dešinę Giraitės gatve 0,56 km iki miškelio, miškelio pietiniu pakraščiu ir laukais 0,3 km rytų-pietvakarių kryptimi iki Erlos ir paėjus 70 m į pietus pėsčiomis palei upelį (sunkiai randamas, nes aplinkoje neišsiskiria).

Piliakalnis redaguoti

Įrengtas Erlos kairiajame krante esančios aukštumos krašte. Aikštelė pusiau ovali, ištęsta šiaurės – pietų kryptimi, 60×55 m dydžio. Ją iš pietų, vakarų ir šiaurės juosia 170 m ilgio, 16 m pločio pasagos pavidalo pylimas, kurio aukštis 0,2–0,5 m (1948 m. jis buvo 1 m aukščio). Už pylimo buvo griovys, kurio išlikusi pietinė dalis yra apie 3 m pločio ir 0,2 m gylio. Šlaitas į upę status, 6 m aukščio.^[1]

Piliakalnis labai suardytas ariant: pylimas paskleistas, beveik sulygintas su aplinkiniais laukais, griovys užpiltas ir užlygintas.

Datuojamas I tūkstantmečiu - XIII a.^[2]

Tyrimai redaguoti

1948 ir 1964 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas, 1987 m. – Bronius Dakanis, Algimantas Merkevičius ir Gintautas Zabiela (Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba).

1978 m. Ignas Jablonskis vakarinėje dalyje padarė pylimo pjūvį - 25,5 m². Nustatyta, kad pylimas krautas iš akmenų, jame rasta lipdytos keramikos.^[3]

Istorija redaguoti

Piliakalnyje lokalizuojama 1253 m. minimos kuršių Šakalžemės vietovės pilis.^[4]

Vietos gyventojai piliakalnį vadina Pile, Papilale. Pasakojama, kad senovėje čia stovėjo dvaras. Jo ponas žiauriai elgėsi su pavaldiniais, nuvykęs į Mosėdį, jodinėjo po bažnyčią. Vieną Kalėdų dieną perkūnas poną nutrenkė, o jo dvaras pranyko. Ilgai jo vietoje žiojėjo gyli duobė, kurią aplinkiniai gyventojai užpylė ir užlygino ardami laukus.

Kitas padavimas mena, kad piliakalnį supylė švedai, o jų pilies griuvėsiai stūksojo iki pat XX a.^[5]

1988 m. piliakalnis įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą (AR1720),^[6] 1993 m. registruotas kultūros vertybių registre, 1997 m. – kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A477), 1998 m. paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros paminklu (A477P), 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paminklu.^[7]