Šachmatų etiudas
Šachmatų etiudas – dirbtinė, sudaryta pozicija, kurioje vienai iš pusių (paprastai baltiesiems), nenurodant ėjimų skaičiaus, siūloma įvykdyti užduotį.
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Baltieji pradeda ir pasiekia lygiąsias. 1.Kg7! h4 2.Kf6! Kb6 (jei 2...h3 3.Ke6 h2 4.c7 Kb7 5. Kd7 h1V 6.c8V̹̟+ lygiosios) 3. Ke5 h3 (jei 3...K:c6 4. Kf4 karalius juodųjų pėstininko kvadrate – lygiosiosː) 4. Kd6 h2 5.c7 h1V 6.c8V | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Jos įvykdymui reikia surasti autoriaus sumanytą vienintelį kelią. Sprendinio suradimo sunkumą sudaro tai, kad pagrindinė etiudo tema yra maskuojama įžanginiais ėjimais ir juodųjų aktyviu priešinimusi.
Praktinėje partijoje paprastai nugali ta pusė, kuri turi materialinę persvarą, tuo tarpu, etiuduose dažnai laimi, ar pasiekia lygiąsias, silpnesnioji pusė, sugebanti geriau koordinuoti savo jėgas.[1]
Šiuolaikiniame etiude nepakanka, vienintelio sprendinio – jis dar turi būti netikėtas ir paradoksalus. Tai pozicija, kurioje nustoja veikę įprasti figūrų pajėgumų santykiai, kai materialinė persvara nevaidina lemiamo vaidmens. Laimi ar pasiekia lygiąsias gebantis koordinuoti savo jėgas, atskleisti slypinčias netikėtas pozicijos galimybes.[2]
Jei etiudas turi baigtis matu, ar patu, ir jis randamas – etiudas yra išspręstas. Kitais atvejais priimta laikyti, kad autoriaus sumanymas, o kartu ir sprendinys atrastas, kai ant šachmatų lentos susidaro laimėtina ar lygi, žinoma teorinė pozicija (priklausomai nuo užduoties), arba kai baltieji įgyja pakankamą materialinį ar pozicinį pranašumą neabejotinai pergalei, ar lygiosioms, pasiekti.
Etiuduose laikomasi pagrindinių šachmatų kompozicijos principų. Vystantis kompozicijai šie principai keitėsi: plėtėsi etiudo temų sąrašas, keitėsi reikalavimai formai.
Istorija redaguoti
Mansubos redaguoti
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Baltieji pradeda ir laimi. 1.Žg5! B:g5 2.Bf6+! K:f6 Bd6#[3] | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Mansubos – arabų rankraščiuose randamos šachmatų pozicijos, kurios atsirado nagrinėjant įdomias sužaistas šachmatų partijas. Vėliau panašios padėtys imtos dirbtinai kurti. Jos domino ir kitus šachmatininkus. Tų laikų šatranžo „didmeistriai“ al Adli ir As Suli, pradedantiesiems šachmatininkams, norintiems pakelti savo lygį, rekomenduodavo jas spręsti.
Manoma, kad pirmasis mansubų kolekcionierius buvo arabų šachmatininkas al Adli, gyvenęs IX a., nors yra nuomonių, kad egzistavo dar ankstesnis VIII a.–IX a. Naimui al Hadimui priklausęs rankraštis. Taip pat, didelį rinkinį turėjo kitas arabų šachmatininkas as Suli, gyvenęs X a. Atskirų mansubų autoriai dažniausiai nenurodyti. Išimtį sudaro XV a. Ali Šatranži rankraštis, kuriame autoriai nurodyti visoms 60 mansubų.
Mansubos nebuvo skirstomos į etiudus ar uždavinius. Būtinos sąlygos, kad užduotis būtų skirta baltiesiems nebuvo. Paprastai ji buvo formuluojama: „baltieji (juodieji) esant jų ėjimui laimi“, arba „lygiosios esant baltųjų (juodųjų) ėjimui“. Ėjimų skaičius nebuvo nurodomas. Kai kurios mansubos turėdavo po keletą sprendinių. Mansubos buvo artimesnės etiudams, tačiau baigdavosi jos, kaip uždaviniuose, beveik visada matu.[4] Jos buvo populiarios tarp amžininkų ir vėliau pateko į viduramžių Europos rankraščius ir atėjo net iki XIX a. pradžios.
Viduramžiai redaguoti
Viduriniais amžiais etiudų vystymasis buvo lėtas. Pirmą rankraštį Europoje apie šachmatus „Geras draugas“ (Bonus socius) apie 1300 metus parašė italas Nikolo di San-Nikolai, kuriame buvo patalpinti 194 uždaviniai, faktiškai mansubos – tik kitu pavadinimu, ir nežinomo autoriaus rankraštis XIV a. pradžioje – „Bolonijos pilietis“ (Civis Bononie).
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Baltieji pradeda ir laimi. 1.Bh5! B:h5 (jei 1....Bc1 2.̟Ba6̟+ Bc6 3.Bh6+ K∞ 4.Bːc6) 2.Ba6+ K∞ 3. Ba5+ K∞ 4.B:h5 | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Mansubos Europoje pradėjo keistis, jose pradėjo panašėti į partijų baigmes. Toliau vystantis šachmatų teorijai vyko mansubų skilimas į du žanrus: uždavinius ir etiudus plėtėsi. Daugumas uždavinių turėjo etiudines užduotis. Tuo metu uždaviniu buvo laikoma bet kokia baigmė, turinti vienintelį sprendinį. Daugumoje jų kova turėjo pozicinį atspalvį, kombinacinis sprendimas buvo išimtis. Be to, tai buvo dar nesudėtingos kombinacijos.
Didelį vaidmenį šachmatų kompozicijai suvaidino spaudos atsiradimas. Jose buvo pradėta spausdinti šachmatų kompozicijos teoretikų straipsnių apie šachmatų partijų baigmes.
Nuo XV a. iki XVIII a. iškilo eilė šachmatų teoretikų tokių, kaip Luisas de Liusena (Ispanija), Pedras Damianas (Portugalija), Alesandras Salvio, Erkolis del Rio, G. Loli, Dominykas Lorenco Ponciani (visi – Italija), Filypas Stama (siras, gyvenęs Anglijoje), Fransua Filidoras (Prancūzija). Jų darbai, analizuojant paprasčiausias partijų baigmes, padėjo pagrindus etiudinių pozicijų vystymuisi.
Mansubos egzistavo iki XIX a. pradžios, kol jos galutinai suskilo į uždavinius ir etiudus.
XIX amžius redaguoti
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| Baltieji pradeda ir pasiekia lygiąsias. 1.Kf5 Kh4 2.Kf4 Kh3 3. Kf3 Kh2 4. Ke3! Kg3 (jei 4…Kg2 5.Kd3! Kg3 6.Kc3! a2 7.Kːb2) 5 Bg1̟ Kh2 6. Bb1! Kg3 7. Bg1+ Kh2 8. Bb1! Pozicinės lygiosios | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Plačiau apie etiudus pradedama kalbėti nuo XIX a. vidurio. Pradžioje tai buvo analitiniai etiudai su forsuotu sprendiniu. Jie sudarė daugumą Jozefo Klingo (1811–1876) ir Bernhardo Horvico (1807–1885) etiudų, patalpintų rinkinyje „Šachmatų etiudai ir partijos“ (1851). Jame pirmą kartą buvo pravesta skiriamoji riba tarp šachmatų etiudų ir uždavinių, nurodytos kai kurios etiudinių temų paieškos kryptys.
Tik XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje etiuduose pradeda atsirasti naujų šachmatų kovos elementų. Čia indėlį įnešė: danas Jesperas Jespersenas (1848–1914), Johanas Bergeris (1845–1933), Fridrichas Amelungas (1842–1909), Johanas Zeversas (1868–1940), latviai: Karlas Betinšas (1867–1942) ir Janis Betinšas (1856–1946).
Taupumo principas, kuris jau buvo įsitvirtinęs šachmatų uždavinyje, tampa svarbiu ir etiuduose. Palaipsniui nyksta sprendinio forsavimas, atsiranda naujų technikos priemonių.
Meninis etiudas redaguoti
Tačiau tikruoju meninio etiudo pradininku, 1895 m. davusio kūrybinius ir teorinius meninio etiudo principus buvo Aleksejus Troickis (1866–1942).
Pagrindinis jo nuopelnas – tai, kad jis perkėlė į etiudą praktinės šachmatų partijos kovos grožį ir įvairovę ir šią kovą pateikė švarioje ir taupioje formoje. A. Troickis dar labiau sustiprino etiudo ryšį su praktiniu šachmatų žaidimu. Tai reiškė, kad etiudas tai – epizodas iš partijos su abipusiai aštria, pilna emocijų kova, su nelauktomis efektingomis aukomis, įdomiais, manevrais, pabrėžiančiais pagrindinę idėją, klaidinančiais pėdsakais ir įsimintina gražia pabaiga.
Taip pat į meninio etiudo vystymąsi didelį indėlį įnešė Henris Rinkas (1870–1952), broliai Vasilijus Platovas (1881–1952) ir Michailas Platovai, Leonidas. Kubelis (1891–1942).[6]
Etiudų raida XX amžiuje redaguoti
Meninis etiudas savo viršūnę pasiekė XX a. viduryje, kai etiudų kūrėjai sistemingai ir giliai ištyrė figūrinės kovos elementus, pato ir mato, dominavimo, įvairių pozicinių lygiųjų, sisteminio judėjimo idėjas. Etiudais žavėjosi platus šachmatininkų ratas. Daugelis didmeistrių ir meistrų susidomėję netipinių idėjų paieškomis, dar labiau praturtino šachmatų etiudus puikiais kūriniais. Emanuelis Laskeris, Paulius Keresas, Vasilijus Smyslovas, Janas Timanas, sukūręs 145 etiudus Jurijus Averbachas, sukūręs 200 etiudų ir įnešęs svarbų indėlį į šachmatų baigmių teoriją, Džonas Nanas ir kt. ne tik turėjo etiudų kolekcijas, bet ir patys juos kūrė.
XX a. pirmoje pusėje etiudas išplito į daugelį šalių, kur iškilo eilė žymių etiudų kompozitorių:
Prancūzijoje (Frederikas Lazardas (1883–1948), Vitalijus Halberštadtas (1903–1967)), Čekoslovakijoje (Ričardas Retis (1889–1929), Františekas Dedrle (1878–1957), Oldrichas Durasas (1882–1957), Artūras Mandleris (1891–1971), Ladislavas Prokešas (1884–1966), Indžichas Fritcas (1912–1984)) Suomijoje (Visa Kivis (1905–1990), Julius Robertas Gunstas (1896–1958)), Švedijoje (Ernstas Holmas (1879–1941)), Olandijoje (Džonas Selmanas (1910–1978), Janas Hendrikas Marvitcas (1915–1991), Kornelis Janas de Feiteris (1907–1988)), Austrijoje (Aloisas Votava (1896–1970)), Argentinoje (Chosė Munjosas (1904–)), Rumunijoje (Paulius Faragas (1886–1970)).[7] [8]
XX a. antroje pusėje šachmatų kompozitorių dėmesys buvo nukreiptas į sintezės, aktyvaus juodųjų pasipriešinimo, klaidinančio pėdsako, kovos plano kaitos idėjas. XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios kompozitoriai idėjų įgyvendinimui naudoja vis didesnį kiekį figūrų su netipiniu jų santykiu, komplikuoja kovą netikėtais figūrų manevrais, cugcvangais, plačiais aido-kartojimais. Iškilo naujų etiudų kompozitorių: Ernestas Pogosyantsas, sukūręs 1727 etiudus, Henrikas Kasparianas (600 etiudų), Davidas Gurgenidzė (600) ir kt.
Etiudo turinys ir konstrukcija redaguoti
Etiudo turinį sudaro besivystanti kova tarp baltųjų ir juodųjų, kuri priveda iki pozicijos, kurioje užduoties įvykdymas nekelia abejonių.
Kiekvienam etiude yra vystoma tema, panaudojant idėjas. Tačiau jų reikšmė etiudo turinyje gali būti skirtinga. Vienais atvejais svarbesnę reikšmę turi tema, kitais idėjos
Turinyje galima išskirti charakteringus elementus: temas ir idėjas. Siekiant tikslo etiude naudojamos temos – tai konkrečios kovos formos, o idėjos – tikslo pasiekimui naudojami būdai, taktinės priemonės Temos ir idėjos yra didžiausią įtampą pasiekusios kovos kertiniai, kulminaciniai vystymosi momentai.
Etiudo konstrukciją sudaro šios dalys: įžanginė, centrinė – etiudinė ir pabaiga.
Įžanginė – skirta nepastebimai įvesti sprendėją į pagrindinę etiudinę dalį. Jos metu gali būti iškeistos figūros, kartais reikia figūras atvesti į šachmatų lentos tam tikrus laukelius ir t. t. Tačiau ši dalis neturi būti ilga: laikoma, kad kuo trumpesnė ji – tuo aukštesnė etiudo kokybė. Centrinėje, etiudinėje, dalyje vyksta, pagal autoriaus pasirinktą temą, figūrų kova. Gerose kompozicijose iniciatyva yra nepastovi: ji pereina nuo vienos pusės kitai - viena išradingai atakuoja, kita – išmintingai ginasi. Idealiais atvejais kova, nepastebimai pasiekusi kulminaciją pereina į pabaigą, po kurios žaidimas baigiasi matu (patu), pozicinėmis lygiosiomis ar lemiamu materialiniu pranašumu.
Etiudų skirstymas redaguoti
Pagal užduotį redaguoti
Dėl užduoties etiudai yra arčiau praktinių partijų už šachmatų uždavinius. Pradinė etiudo pozicija paprastai primena poziciją iš šachmatų partijos – dažniausiai iš partijos baigmės, rečiau iš vidurio žaidimo.
Pagal užduotį etiudai skirstomi į dvi grupes:
1) laimėjimo – baltieji pradeda ir laimi;
2) lygiųjų – baltieji pradeda ir pasiekia lygiąsias.
Pagal turinį redaguoti
Pagal etiudo turinį jie, taip pat, skirstomi į dvi grupes:
1) analitinius, kuriuose pagrindinis elementas yra susidarančių variantų analizė;
2) kombinacinius, kuriuose pagrindinę reikšmę turi kūrinio idėja, kombinacija.
Nors analitiniai etiudai ir turi laikytis vienintelio sprendinio principo, jie yra artimi šachmatų partijai: juos galima būtų priskirti kažkuriam baigmių skyriui.
Pagal temas redaguoti
{ Etiudų temų yra nemažai: 2016 m. jų buvo apie 70. Čia paminėsime dalį jų. Viena iš paplitusių temų – matinė, arba patinė pabaiga. Tokiuose etiuduose žaidimas baigiamas matu ar patu. Kita paplitusi tema: pabaigos su aktyviu laukelių šalia karaliaus blokavimu juodosiomis figūromis, kurios ten patenka žaidimo metu.
Kitas temų rinkinys yra susijęs su figūros gaudymu, leidžiančiu įgyti lemiamą persvarą. XX a. pirmajame ketvirtyje buvo populiaru 2–3 lengvųjų figūrų kovos su juodųjų valdove, kurios baigdavosi pastarosios gaudymu (šakute, ar linijiniu dvigubu smūgiu). Toks medžiaginis pusių santykis net buvo vadinamas klasikiniu.
Sudėtingesnis atvejis: dominavimo tema. Tai tam tikrų šachmatų lentos laukelių kontrolė, dėl ko varžovui statyti figūros ant jų nenaudinga. Dominavimo etiuduose figūra yra nuosekliai puldinėjama (vejama) ir galų gale, nebeturėdama kur saugiai pasislėpti, yra prarandama.
Populiarios temos susijusiomis su figūrų baterijų sudarymu ir jų panaudojimu, atveriant jas, tolesnėje atakoje, pozicinės lygiosios.
Dėmesio centre yra tempo žaidimas, kur įgyjamas, ar prarandamas tempas – tai yra varžovas figūrų išsivystymu yra aplenkiamas, arba perduodama eilė vaikščioti juodiesiems, kai pastarieji yra cugcvange.
Aktualios, susijusios su savo praeinančio pėstininko prastūmimu arčiau paskutinės horizontalės idėjos. Dėl naujos valdovės galima laikinai aukoti figūras. Etiuduose populiaru aukštinti pėstininką ir į silpnesnes figūras, kas praktinėse partijose sutinkama retai.
Būna etiudų, kuriuose siekiama, praleisti juodųjų pėstininką į valdoves, perkeliant kovą su naujai atsiradusia juodųjų valdove.
Iš kitų temų paminėtinos yra:
figūrų sisteminio judėjimo, kai grupė baltųjų ir juodųjų figūrų nuosekliai juda viena kryptimi; naudingo pasikeitimo tema, po ko kovos rezultatas iš karto tampa aiškus; kova su juodųjų bandymais save užpatuoti.
Pagal figūras redaguotiEtiudai, taip pat, yra skirstomi pagal: figūrų sudėtį, autorius, figūrų skaičių. Tiems kas siekia studijuoti partijų baigmes patogesnis yra etiudų skirstymas pagal figūras,[9] o kompozitoriams – pagal temas. Šaltiniai redaguoti
Nuorodos redaguoti |
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
