Ė
| Lietuvių abėcėlė | |||||||
 | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Raidė „Ė“ sans-serif ir times šriftu | |||||||
| A | Ą | B | C | Č | D | ||
| E | Ę | Ė | F | G | H | ||
| I | Į | Y | J | K | L | ||
| M | N | O | P | R | S | ||
| Š | T | U | Ų | Ū | V | ||
| Z | Ž | ||||||
Ė ir ė – „E“ raidės pagrindo rašmuo su diakritiniu ženklu tašku. Devintoji lietuvių abėcėlės raidė. Pirmą kartą pavartota 1653 m. D. Kleino gramatikoje.
Be lietuvių (ir žemaičių) kalbos ši raidė naudojama tik šajenų kalboje ir vokiečių kalbos Kelšo tarmėje. Raidė taip pat naudojama transliteruojant kirilicos raidę Э.
KodaiKeisti
| Simbolis | Ė | ė | ||
|---|---|---|---|---|
| Unikodo pavadinimas | LATIN CAPITAL LETTER E WITH DOT ABOVE | LATIN SMALL LETTER E WITH DOT ABOVE | ||
| Koduotė | dešimtainė | šešioliktainė | dešimtainė | šešioliktainė |
| Unikodas | 278 | U+0116 | 279 | U+0117 |
| UTF-8 | 196 150 | C4 96 | 196 151 | C4 97 |
| NCR | Ė | Ė | ė | ė |
| ISO 8859-13, Windows-1257 | 203 | CB | 235 | EB |
|
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |