Čiukčių autonominė apygarda
Čiukčių autonominė apygarda (rus. Чукотский автономный округ, čiukč. Чукоткакэн автономныкэн округ), Čiukotka, Čiukčija – Rusijos administracinio teritorinio suskirstymo vienetas (federacijos subjektas). Ji yra pačiuose Rusijos šiaurės rytuose, Tolimųjų Rytų federalinės apygardos rytinėje dalyje. Pietuose ribojasi su Kamčiatkos kraštu, pietvakariuose – su Magadano sritimi, vakaruose – su Jakutija. Administracinis centras – Anadyris.
| Čiukčių autonominė apygarda Чукотский автономный округ Чукоткакэн автономныкэн округ | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
.svg) | |||||||
| Laiko juosta: (UTC+12) ------ vasaros: (UTC) | |||||||
| Valstybė |  Rusija
| ||||||
| Federalinė apygarda | Tolimųjų Rytų federalinė apygarda | ||||||
| Ekonominis regionas | Tolimieji Rytai | ||||||
| Administracinis centras | Anadyris (miestas) | ||||||
| Oficialios kalbos | rusų | ||||||
| Vadovas | Romanas Kopinas[1] | ||||||
| Gyventojų | 50 500 (84) | ||||||
| Plotas | 737 700 km² (7) | ||||||
| Tankumas | 0,07 žm./km² | ||||||
 Vikiteka |
Čiukčių autonominė apygardaVikiteka | ||||||
Istorija redaguoti
Čiukčių autonominė apygarda sudaryta 1930 m. gruodžio 10 d. Magadano srities sudėtyje. 1991 m. Čiukotka atsiskyrė nuo Magadano srities ir nebepriklauso jokiam kitam federaciniam Rusijos objektui.
Geografija redaguoti
Čiukčių autonominė apygarda išsidėsčiusi daugiausia Čiukčių pusiasalyje, taip pat dalyje Eurazijos žemyno, tarp Rytų Sibiro, Čiukčių ir Beringo jūrų. Apygardai priklauso Vrangelio, Ajono, Ratmanovo salos. Teritorija kalnuota: Čiukčių kalnynas, Anadyrio plokščiakalnis (aukštis iki 1853 m). Yra didelė pelkėta Anadyrio žemuma. Didžioji krašto dalis yra už poliarinio rato.
Klimatas ir augmenija redaguoti
Klimatas rūstus, šaltas; pakrantėse – jūrinis, gilesniuose rajonuose – ryškiai kontinentinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -15 °C iki -39 °C, liepą 5-10 °C. Per metus iškrenta 200–500 mm kritulių. Žiema vietomis trunka net iki 10 mėnesių. Amžinasis įšalas. Augalų vegetacija pietinėje Čiukotkoje trunka 80-100 dienų. Vyrauja tundros, arktinės dykumos.
Vandenys redaguoti
Svarbiausios upės – Anadyris, Velikaja. Daug pelkių. Yra unikalus Elgygytgyno ežeras, kuriame mokslininkai tyrinėja buvusias Žemės klimatines sąlygas.
Administracinis suskirstymas redaguoti
Čiukotka padalinta į 6 rajonus:
- Anadyrio rajonas (centras – Anadyris)
- Bilibino rajonas (centras – Bilibinas)
- Čiaūno rajonas (centras – Pevekas)
- Čiukčių rajonas (centras – Lavrentija)
- Ivultino rajonas (centras – Egvekinotas)
- Providenijos rajonas (centras – Providenija)
Čiukotkoje yra:
- 3 miestai:
- 15 miesto tipo gyvenviečių, iš jų stambiausios:
- Ugolnyjė Kopiai – 3,4 tūkst. gyv.
- Providenija – 2,7 tūkst. gyv.
- Egvekinotas – 2,4 tūkst. gyv.
- Beringovskis – 1,7 tūkst. gyv.
- Lavrentija – 1,3 tūkst. gyv.
- 45 kaimai.
Ūkis redaguoti
Čiukotkoje yra nemaži naftos, gamtinių dujų, anglių, aukso, volframo, alavo telkiniai. Žvejyba. Elnininkystė. Yra Bilibino atominė elektrinė.
Gyventojai redaguoti
2006 m. Čiukčių autonominėje apygardoje gyveno 50,5 tūkst. gyventojų. Iš jų miestuose – 66,3 %. Tautinė sudėtis (2002 m.):
- rusai – 51,9 %
- ukrainiečiai – 9,2 %
- Šiaurės tautos – 31,3 %, tarp jų:
- baltarusiai – 1,0 %
- kitos tautos – 6,6 %.
Turizmas redaguoti
Visoje Čiukotkoje galioja pasienio režimas. Tai reiškia, kad užsieniečiams, norintiems atvykti į Čiukotką, reikia gauti leidimą iš Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB).[2]
Šaltiniai redaguoti
Nuorodos redaguoti
- Čiukotkos valstybinių organų svetainė Archyvuota kopija 2007-03-18 iš Wayback Machine projekto.
