Atverti pagrindinį meniu
Čiudnovo mūšis
Priklauso: ATR-Maskvos karas (1654–1667)
Chudhov 1660.JPG
ATR pajėgos apsupa Maskvos pajėgas, vadovaujamas Vasilijaus Šeremetevo ir Timofėjaus Teturos (italų iliustracija)
Data 1660 m. rugsėjo 27-lapkričio 4 d.
Vieta Čiudnovas, dabar Ukraina
Rezultatas ATR pergalė
Kariaujančios pusės
ATR
Flag of the Crimean Tatar people.svg Krymo chanatas
Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Zaporožės kazokai
Vadovai ir kariniai vadai
Stanislovas Ravera Potockis
Jurgis Sebastijonas Liubomirskis
Ivanas Vygovskis
Murad-Girėjus
Safa-Girėjus
Vasilijus Šeremetjevas
Timofėjus Tetura
Pajėgos
apie 28 tūkst. ATR karių
apie 12-15 tūkst. totorių
apie 15 tūkst. maskvėnų
apie 15-20 tūkst. kazokų
Nuostoliai
žuvusių 2700 (ATR), 400 (totorių)
sužeistų 2500 (ATR), 600 (totorių)
žuvusių 2300 (maskvėnų), 1900 (kazokų)
sužeistų 2000 (maskvėnų), 2000 (kazokų)
paimta į nelaisvę 12500 (maskvėnų), 8000 (kazokų)

Čiudnovo mūšis (lenk. Bitwa pod Cudnowem)– mūšis, įvykęs 1660 m. rugsėjo 27-lapkričio 4 d., tarp ATR, Vygovskio kazokų, Krymo totorių ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės bei Zaporožės kazokų, Čiudnovo apylinkėse dabartinėje Ukrainoje. Mūšis baigėsi triuškinama lenkų pergale ir Čiudnovo paliaubomis. Visa Maskvos armija, įskaitant jos vadą, totorių buvo paimta į nelaisvę. Mūšis buvo didžiausia lenkų pergalė prieš rusų pajėgas iki 1920 m. Varšuvos mūšio.[1]

1660 m. Rusijos caras Aleksejus I nurodė Vasilijui Šeremetjevui atnaujinti karo veiksmus ir nustumti lenkus toliau į vakarus, užimti Lvovą ir taip užsitikrinti ginčyjamų teritorijų Ukrainoje kontrolę.

1660 m. rugsėjį, Rusijos kariuomenės vadas Šeremetjevas vadovaudamasis klaidinga informacija pagal kurią Lenkijos kariuomenė buvo vertinama kaip žymiai mažesnė nusprendė surasti ir sunaikinti lenkų pajėgas su savo armija, kurią jis laikė žymiai didesne (15 000 rusų karių ir 15000-35000 sąjungininkų kazokų). Jis tikėjosi susidurti su 10 000 didžiojo etmono Stanislovo Potockio karių ir nežinojo, kad prie jų netrukus prisijungė apie 12 000 Jurgio Sebastijono Liubomirskio karių, kurie neseniai nugalėjo rusų kariuomenę Lietuvoje.

Lenkų vadai etmonai Potockis ir Liubomirskis turėjo žymiai geresnius žvalgybos duomenis (jiems talkino ir Ivano Vygovskio šnipų tinklas) ir greitai suprato Šeremetjevo klaidą.

Rugsėjo 27 d. lenkų ir totorių pajėgos apsupo įtvirtintą Šeremetjevo stovyklą ir lapkričio 4 d. privertė kapituliuoti.

PasekmėsKeisti

Lenkai sunaikino didžiąją dalį rusų pajėgų, susilpnino kazokus ir išlaikė savo sąjungą su Krymo totoriais. Lenkija, nepaisant pergalės masto ja menkai pasinaudojo; lenkų kariuomenė atsitraukė neorganizuotai (mažai padėta sužeistiesiems, dėl to šimtai mirė jau po mūšio). Be to didžiajai armijos daliai nebuvo išmokėti atlyginimai, o tai sukėlė 1661 m. maištus. Dėl to Lenkija pegalėjo perimti iniciatyvos ir leido Maskvai atkurti savo kariuomenę.

NuorodosKeisti

  1. Łukasz Ossoliński, "Kampania na Ukrainie 1660 roku"; daktaro disertacija (Varšuvos universitetas), 1995, tekstas