Atverti pagrindinį meniu

Arakano kalnagūbris

(Nukreipta iš puslapio Činų kalnai)
Arakano kalnagūbris
Burma topo en.jpg
Šalis: Indija, Mianmaras
Aukščiausi kalnai: Nat Ma Thaung (3053 m)
Kalnagūbriai: Patkai kalvos, Naga kalvos, Činų kalvos, Rakhinų kalvos
Upių ištakos:
Ežerai:
Uolienos: skalūnai, smiltainis, kvarcitas, nuosėdinės uolienos
Ilgis: 950 km

Arakano (Rakhinų) kalnagūbris (mjan. Rakhine Yoma ) – yra kalnų virtinė vakarų Mianmare (Činų ir Rachinų valstijose) ir šiaurės rytų Indijoje (Manipūro, Nagalando, Mizoramo valstijose).

Turinys

IšsidėstymasKeisti

Visas kalnagūbrio ilgis yra apie 950 km, ir jis driekiasi nuo Manipūro šiaurėje iki Cape Negrais pietuose, sudarydamas rytinę Indijos subkontinento ribą. Tokiu būdu Arakano kalnyno sistema atskiria Iravadžio baseiną (rytuose) nuo Asamo ir Bengalijos lygumų bei Arakano kranto (vakaruose). Į vakarus atsišakoja Garo-khasi kalnagūbris.

Visas kalnagūbris dalinamas į šias atkarpas (kalvų sistemas):

Aukščiausia viršūnė yra Nat Ma Taung, kuri siekia 3 053 m aukščio.

Geologija ir gamtaKeisti

Kalnai sudaryti iš skalūnų, smiltainio, kvarcito, nuosėdinių uolienų. Būdingos aštrios viršūnės stačiais šlaitais, išsidėsčiusios meridianų kriptymi. Vyrauja amžinai žaliuojantys (vakaruose) ir lapus metantys (rytuose) miškai.

Kultūra ir istorijaKeisti

Pagrindiniai straipsniai – Mizo, Nagai (tauta), Činai, ir Kukiai (tauta).

Atšiaurios gyvenimo sąlygos džiunglėse, retas gyventojų tankumas nulėmė tai, kad regionas buvo vienas necivilizuočiausių visame Indijos subkontinente. Čia nesusiformavo valstybiniai junginiai, neišsivystė klasinė visuomenė. Subkontinento gyventojams, o vėliau ir Iravadžio baseino gyventojams rytuose, vietos žmonės atrodė laukiniai, barbariški.

Visi kalnagūbrio gyventojai lingvistiškai priklauso tibetiečiams-birmiečiams ir kalba giminingomis kukių-nagų-činų kalbomis, kurių klasifikacija nėra nusistovėjusi. Jis susiskirstę į daugybes klanų ir genčių, kurios patogumo dėlei Minamare ir Indijoje yra grupuojamos į didesnes grupes. Šiaurinėje kalnyno dalyje gyvena nagai, o pietinėje - daug zomių genčių, kurios Mianmare vadinamos bendru pavadinimu činai, o Indijoje žinomos kaip mizo arba kukiai. Tarp šių dviejų zonų įsiterpęs Manipūro slėnis, kuriame pagrindinė etninė grupė yra meitėjai, nuo seno puoselėjusi civilizaciją.

Iki pat XIX a. vietos gentys beveik neturėjo kontaktų su pasauliu. Tik įsigalėjus Britų Indijai, kalnyno gyventojai pradėti administruoti, nors jų kontrolė buvo minimali. Nepaisant to, aktyvi misionierių veikla vietos genčių tarpe skleidė krikščionybę, kuri greitai plito, tapdama labiausiai paplitusia religija tarp aukštumų gyventojų.

Kalnynas administraciškai buvo padalintas, kas vėliau (1947 m.) lėmė jo padalinimą tarp dviejų nepriklausomų valstybių Indijos ir Mianmaro. Vietos etninėms grupėms reikalaujant autonomijos, Indijai priklausančioje kalnagūbrio dalyje suformuotos Nagalando, Mizoramo valstijos, o Mianmare suformuota Činų valstija (piečiausią kalnyno dalį kontroliuoja Rachinų valstija) ir Nagų savivaldos zona.

Kalvų regionasKeisti

Į vakarus nuo Arakano kalnų zonos yra derlingos lygumos: Asamas (šiaurėje), Bengalija ir Arakanas (pietuose). Tiesa, tarp kalnagūbrio ir Bengalijos lygumos įsterpusi žemesnių kalvų teritorija, kuri yra pereinamoji zona. Čia vietos gyventojai (bodo-kačariai) nuo pirmųjų mūsų eros amžių sukūrė valstybinius junginius, gana anksti perėmė Indų civilizacijos pasiekimus: rašto sistemas, religiją, papročius.

Svarbiausios zonos šioje kalvų teritorijoje yra Tripura (šiaurinė atkarpa) ir Čitagongo kalvos. Jas kontroliavo atitinkamai tripuriai/kokborokai ir čakmai. Vėlesniame istorijos laikotarpyje kalvų gyventojai patyrė stiprią invaziją iš vakarinių teritorijų, t. y. iš Bengalijos. Jie čia kėlėsi trūkstant žemių lygumose. Tai lėmė didelį indoarijų (bengalų) procentinės sudėties regione išaugimą.