Červinsko Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bazilika
Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiai Mergelei Marijai bazilika (lenk. Bazylika Zwiastowania Najświętszej Marii), vadinama ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos šventovė (lenk. Sanktuarium Matki Bożej Pocieszenia) – Romos katalikų bažnyčia centrinėje Lenkijoje: Mazovijos vaivadijos Plonsko apskrities Červinsko prie Vyslos kaime. Administraciškai priklauso Plocko vyskupijos Vyšogrudo dekanatui, 1968 m. suteiktas mažosios bazilikos statusas. Dar 1958 m. buvo paimta valstybės apsaugon kaip romaninio stiliaus ir turinti istorinę vertę buvusi Laterano kanauninkų vienuolyno bažnyčia.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Plocko |
| Dekanatas | Vyšogrudo |
| Savivaldybė | Plonsko apskritis |
| Gyvenvietė | Červinskas |
| Adresas | Klasztorna 23 |
| Statybinė medžiaga | mūras |
| Pastatyta (įrengta) | XII a. |
| Stilius | Romanika |
Istorija redaguoti
Bažnyčia, kartu su Laterano kanauninkų vienuolynu buvo įkurta XII a. antrajame ketvirtyje. Fundavo Plocko vyskupas Aleksandras iš Malonės, taip pat kunigaikščiai: Mazovijos Boleslovas IV Garbanius ir Sandomiero Henrikas. Persikėlęs tiltu per Vyslą į dešinįjį krantą, 1410 m. vasarą, žygio į Žalgirio mūšį metu joje meldėsi Lenkijos karalius Jogaila, o grįždamas su pergale jis vienuolynui padovanojo savo šalmą, kurį nešiojo kautynių metu (apie tai primena pavekslas ant sienos). Kazimieras Jogailaitis lankėsi čia po Torunės sutarties pasirašymo ir padovanojo iš kryžiuočių atimtą Šv. Barboros hermą – biusto formos relikvijorių (dabar saugomas Plocko vyskupystės muziejuje).
Nuo 1779 m. bažnyčioje muzikantu tarnavo Antanas Milvydas (apie 1755–1837) – lietuvių kilmės Lenkijos kompozitorius ir vargonininkas, po mirties palaidotas Červinske. 1819 m. Laterano kanauninkų vienuolynas buvo uždarytas, į vienuolių vietą iš Plocko persikėlė seserys norbertietės. 1902 m. jos išsikraustė, o nuo 1923 m. apleistuose pastatuose įsikūrė broliai saleziečiai.
Popiežius Paulius VI 1968 m. bažnyčiai suteikė mažosios bazilikos titulą.
Architektūra redaguoti
XII a. statyta bažnyčia išlaikė romanikos charakterį, bet po daugkartinių perstatymų joje atsirado ir gotikos, ir baroko epochų elementų. Tai trijų navų tašytų granitinių akmenų pastatas su žemu transeptu ir nedidele presbiterija. Rytinėje pusėje tiek šoninės navos, tiek ir presbiterija užsibaigia apsidėmis.
XIII a. viduryje petinės apsidės vietoje įrengta zakristija. Dvibokštė bažnyčia pirmąkart buvo perstatyta po 1328 m. gaisro, po to, XV a. ir XV–XVI amžių sandūroje vėl pertvarkyta, suteikus jai gotikos bruožų.
XVII a. pirmojoje pusėje prasidėjo barokinė rekonstrukcija: romaniškos kolonos buvo apmūrytos plytomis ir nutinkuotos, be to padidintos langų angos ir skliautais perdengtos navos. XIX a. pr. vienuolynas buvo uždarytas ir bažnyčia tikintiesiems tarnavo kaip parapijinė; šio amžiaus antrojoje pusėje kapitališkai suremontuoti bokštai ir naujai perdengti stogai.
XX a. pr., pardavus nugriautos vienuolyno dalies molio plytas, remontas buvo tęsiamas. Tuo metu buvo aptikta polichrominė romaninė tapyba ir atidengtas tų laikų gausiai dekoruotas portalas – pagrindinis įėjimas iš bažnyčios priangio į centrinę navą. Portalo arka remiasi į kolonas, kairiosios iš jų kapitelyje pavaizduotas antikinis didvyris, įveikantis slibinus, o dešiniajame kapitelyje – lapais apgaubta kaukė. Dar vienas (mažesnis) romaninis portalas yra pietinėje navoje. Jos durų apkaustuose buvo XII a. išlieta metalinė figurėlė, vaizduojanti liūto snukį su nasruose įstrigusia žmogaus galva. Šį nuodemės simbolį Antrojo pasaulinio karo metu pasisavino vokiečių meno istorikas profesorius Dagobertas Frejus, o apkaustų likučius šiandieną galima pamatyti vietiniame muziejuje.
Šventovėje išliko keliolika senovinių sieninių freskų. Itin vertingomis tyrinėtojai įvardija pietinėje koplyčioje XIII a. tapytus ir XX a. atidengtus paveikslus. Pietinėje koplyčios sienoje tai Paskutiniojo teismo fragmentas, o rytinėje – siužetai iš Pradžios knygos. Šiaurinės sienos tapyba datuojama XV amžiumi.
Pagrindinis altorius pagamintas 1630 m. Krokuvoje, kurio centre – tikinčiųjų garbinamas kaip stebuklingas Červinsko Dievo Motinos atvaizdas. Šį paveikslą 1612 m. nutapė meistras Lukašas iš Lovičiaus.
Galerija redaguoti
-
Altorius su stebuklingu Švč. Mergelės Marijos Ramintojos atvaizdu -
-
-
Literatūra redaguoti
- A. Bachulski. Założenie klasztoru kanoników regularnych w Czerwińsku // Księga pamiątkowa ku uczczeniu 25-letniej działalności naukowej prof. Marcelego Handelsmana – Warszawa, 1929
- K. Dębski. Bazylika czerwińska– Płock, 1988
- K. Dębski. Sanktuarium Maryjne w Czerwińsku – Warszawa, 1993
- C. Deptuła. Kościelny krąg płocki w połowie XII w. // Roczniki Humanistyczne Towarzystwa Naukowego KUL, t. 8: 1959, z. 2
- Dzieje klasztoru w Czerwińsku, red. E. Olbromski – Lublin, 199.
- Dzieje Mazowsza do 1526 roku, red. A. Gieysztor i H. Samsonowicz – Warszawa, 1994
- H. Folwarski. Poczet opatów klasztoru kanoników regularnych w Czerwińsku // Nasza Przeszłość, t. 4: 1957
- M. Gębarowicz. Mogilno – Płock – Czerwińsk. Studia nad organizacją Kościoła na Mazowszu w XI i XII w. // Prace historyczne w 30-lecie działalności profesorskiej Stanisława Zakrzewskiego – Lwów, 1934
- Katalog zabytków sztuki w Polsce, t. X: Dawne Województwo Warszawskie, red. I. Galicka i H. Sygietyńska, z. 16: Płońsk i okolice – Warszawa, 1979
- J. Kłoczowski Zakony na ziemiach polskich w wiekach średnich // Kościół w Polsce, t. 1: Średniowiecze, red. J. Kłoczowski – Kraków, 1966
- T. Mroczko. Czerwińsk romański – Warszawa, 1972
- Z. Świechowski. Architektura romańska w Polsce – Kraków, 2000
- T. Żebrowski. Zarys dziejów diecezji płockiej – Płock, 1976
