Čen dinastija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Čen dinastija (kin. 陳朝, pinyin: Chén cháo) – kinų dinastija, 557–587 m. valdžiusi Pietų Kiniją (istorines Dzing, Jang, Dziao provincijas) bei šiaurės Vietnamą.
| 陳朝 Čen dinastija | ||||
| buvusi karalystė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Dziankangas | |||
| Valdymo forma | Monarchija | |||
| Imperatorius | ||||
| 557–559 | Vudi (Čen) | |||
| 583–589 | Houdžu | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkūrimas | 557 m., 557 | |||
| - Nukariauja Sui | 589 m. | |||
Istorija redaguoti
Dinastijos dradininkas buvo Liangų karvedys Čen Basianas, kuris nuvertė Liangų imperatorių ir pats titulavosi Vudi. Tačiau jo valstybė buvo silpna, kadangi dinastijai nepavyko atstatyti seniau turėtų pozicijų Sičuane. Valstybei nuolat grėsė atakos iš šiaurės (Šiaurės Džou ir Šiaurės Či karalysčių) bei pietų (Čampos).
Vudi įpėdiniai Vendi ir Feidi trumpam atkūrė stabilumą ir klestėjimą, tačiau vėlesnis valdovas Siuandi pasižymėjo neveiklumu ir nesugebėjimu valdyti. Maža to, šiaurėje valdžią konsolidavo Či, o vėliau Sui dinastija, kuri spaudė Čen valstybę į kampą. 589 m. Sui nukariavo Čen ir taip galutinai suvienijo Kiniją į vientisą imperiją.