Čako karas
Priklauso: Tarpukaris

Ginčytina teritorija
Data 1932 birželio 15 d. – 1935 birželio 12 d.
Vieta Gran Čakas, Pietų Amerika
Rezultatas Paragvajaus pergalė
Priežastis Bolivijos-Paragvajaus pasienio ginčas
Teritoriniai
pokyčiai
Dauguma ginčytinos teritorijos atiteko Paragvajui
Konflikto šalys
Bolivijos vėliava Bolivija Paragvajaus vėliava Paragvajus
Remia
Argentinos vėliava Argentina

Čako karas (isp. Guerra del Chaco) – tarp Bolivijos ir Paragvajaus 19321935 m. vykęs karas, dėl Šiaurės Čako regiono (259 000 km² ginčytinos pasienio zonos), kuriame buvo rasta naftos.

Bolivija siekė gauti išėjimą prie jūros Paragvajaus arba Pilkomajo upe. Nuo 1928 m. ginčytinoje teritorijoje vyko abiejų valstybių karinių dalinių susirėmimai. 1932 m. gegužės 10 m. Paragvajus oficialiai paskelbė karą Bolivijai. Karo pradžioje Paragvajaus kariuomenę sudarė ~150 tūkst. žmonių, turėjo 56 pabūklus, 232 sunkiuosius kulkosvaidžius, 2 kanonierinius laivus, ~30 lėktuvų. Paragvajiečiams vadovavo maršalas José Félix Estigarribia. Bolivijos kariuomenėje buvo ~210 tūkst. žmonių, 64 patrankos, 750 kulkosvaidžių, 5 tankai, ~40 lėktuvų. Bolivijiečiams vadovavo generolas Hans Kundt, nuo 1933 m. spalio Enrique Peñaranda Castillo.

Čako brūzgynuose ir pelkynuose kovoti geriau pasirengusi Paragvajaus kariuomenė iki 1934 m. užėmė beveik visą jo teritoriją, 1935 m. sausį įsiveržė į Boliviją. 1935 m. birželio 14 d. karo veiksmų išsekintos šalys pasirašė paliaubas. Per karą žuvo ~34 tūkst. Paragvajaus ir ~60 tūkst. Bolivijos karių. 1938 m. liepos 21 d. konferencijoje, kurioje taip pat dalyvavo Argentina, Brazilija, Čilė, Peru, Urugvajus, JAV pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią du trečdaliai Šiaurinio Čako atiteko Paragvajui, likęs trečdalis su Puerto Kasado uostu – Bolivijai[1].

Išnašos

redaguoti
  1. Čako karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

Nuorodos

redaguoti