Ypatingasis Vokietijos kelias

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ypatingas Vokietijos kelias (vok. der deutsche Sonderweg) – sąvoka, kuria įvardijami tariamai Vokietijos istorijoje pastebėti valstybinių struktūrų ir demokratinių institucijų formavimosi skirtumai nuo Europos kaimynių, pavyzdžiui, Prancūzijos ir Anglijos. Istoriografijoje nesutariama, ar tai iš tiesų ypatingas kelias kaip istorinės raidos į demokratiją normą, ar tik savitas kelias ir jo ypatumai.

Apibrėžimas

Vokiečių istorikas Hansas-Ulrikas Vėleris (Hans-Ulrich Wehler), ypatingojo kelio teorijos šalininkas, prūsiškos Vokietijos raidą iki Veimaro respublikos vadina „savotišku prieštaravimu tarp tradicijų ir dabarties“. Sąvoka „ypatingas Vokietijos kelias“ siejama ir su tuo, kad vadovaujantys sluoksniai Vokietijoje, ypač – XIX a. ir XX a. pradžioje, laikėsi nevykusios, nelanksčios, o kartais ir neatitinkančios laikmečio politikos. Tokia politika visu pirma buvo antiparlamentinė ir antidemokratinė, taip pat charakterizavosi principiniais liaudies liberalumo ir socialiniais reikalavimais, kas įtakojo nacionalinį vokiečių susipratimą. Toks elgesys (kategoriškas atsisakymas nuo liberalių ar parlamentinių formų) priskiriamas Prūsijos viršūnėms, kurios plėtė savo įtaką visoje Vokietijoje ir bet kokiomis sąlygomis norėjo išsaugoti monarchiją. Konkrečiai Prūsijos politika paveikė visos Vokietijos vystymąsi po 1814–1815 m.

Ypatingo kelio priežastys susijusios su Šventosios Romos imperijos susiskaldymu, kurio nebuvo centralizuotose viduramžių Anglijos ir Prancūzijos karalystėse bei Prūsijos ir Austrijos absoliutizmu, kurios įvykdė reformas, galimas įvykdyti Prancūzijoje tiktai po prancūzų revoliucijos. Visa tai privedė Vokietijoje prie pilietinės visuomenės atsiradimo ir ypatingo tikėjimo į vadovų autoritetą.

Supratimas apie ypatingą vokiečių kokybę: Kultūra prieš Civilizaciją

Vokietijos vystymosi skirtumai nuo savo kaimynų Vakaruose buvo suprasta kaip ypatinga vokiečių vertybė.

Su laiku Ann-Žermėn de Šteil knyga „De alleman“ (1813 m.) daugeliui vokiečių kompensavo jų atsilikimo jausmą, lyginant su vakarų nacionalinėmis valstybėmis, tuo, kad laikė save „rašytojų ir galvotojų valstybe“ nurodydami Gėtę, Kantą ir sau priskirdami kultūrinį pranašumą. Kultūra, gilus dvasinis supratimas buvo laikomi paviršutinėms civilizacijos vertybėms. Ypač karštai tokią koncepciją gynė Tomas Manas savo knygoje „Apolitinio pastebėjimai“.

Dauguma teigiamų asociacijų, kurios prancūzų ir anglų kalbose jungiasi su žodžiu „civilizacija“, kaip aukščiausiu visuomenės vystymosi laipteliu, vokiečių kalboje rišasi su žodžiu „kultūra“. Dažnai žodį „civilization“ į vokiečių kalbą reikia versti kaip „Kultur“ (pvz., „civilizacijų susidūrimas“ – „clash of civilizations“).

Tuo tarpu, kai (prancūzų) „civilizacijos“ koncepcija kyla iš universalių naudojimo pagrindinių principų (kas, pavyzdžiui, politikoje pasireiškė centralizmu), vokiškoji „kultūros“ koncepcija pabrėžia skirtingus ūkio elementus, susijusius skirtingais kultūriniais gyvenimo veiksniais (kas veda prie feodalizmo principo). Toks požiūrio taškas parodo Vokietijos susiskaldymą į netolygius regionus.

Panašus konfliktas dabar pastebimas „vakarietiškoje žmogaus teisių“ kritikoje.

Ypatingo vokiškojo kelio logika pasireiškia „1914 m. idėjose“, „bandymuose pateisinti beribę vokišką karinę politiką“. Tuo laiku vokiškos aristokratijos elitas jautėsi „užspaustas“ tarp dabartinės kapitalistinės klasinės Prancūzijos ir Anglijos visuomenės ir Rusijos carinės autokratijos. Todėl vokiečių elitas prisiekė „visų klasių susivienijimui, nekonfliktiniai, harmoningai 'liaudies bendrijai', kuri, esanti žinoma kompetentinga išsimokslinusi – pilietinę biurokratiją ir esant stipriai apsisaugojusi, prūsiškai–vokiška, militaristinė monarchija, pakiltų kaip feniksas iš karo liepsnų“ (citata iš Velero, 2003 m.). Vokiškoji dvarininkija tokiu būdu pabandė pasislėpti savo socialinėse užuovėjose (universitetuose, vadovavimo ir karinėse struktūrose), išsaugoti įtakos likučius po neišvengiamos realios valdžios praradimo ir tokiu būdu apsirūpinti įprastu gyvenimo būdu. „Antikapitalistinės, antiliberalinės, nekonfliktinės 'nacional-socialistinės liaudies bendrijos' idėjos, galinti nugalėti klasinius prieštaravimus“ kilo daugiau radikalizuotose nacional-socializmo formoje.

„Ypatingojo vokiškojo kelio“ pavyzdžiai

• Industrializacija. Dėl ilgos konservatyvios ekonominės politikos, orientuotos į cechų sistemą, kuri stabdė industrializaciją, pramoninę revoliuciją Vokietijoje įvyko 30–40 metų vėliau, negu Anglijoje.
• Vokiečių elito priešiškumas demokratijai ir pilietiniams judėjimams. Prancūzijos revoliucija pasitarnavo Europos demokratizavimo procesams. Vokietijoje bandymas įdiegti parlamentinę sistemą per 1848 m. kovo revoliuciją žlugo. Vietoj to 1871 m. buvo sukurta monarchinė vokiečių valstybė, kuri sugriovė Europos jėgų lygsvarą.
• Veimaro respublika. Dėl to, kad po Pirmojo pasaulinio karo JAV atsisakė derėtis su Vokietijos imperija, vadovaujama kaizerio, Vokietijai buvo primesta demokratinė santvarka. Veimaro respublikos laikais ypač vokiškas elitas – pramonininkai (pvz., Fricas Tisenas) ir įtakingi vario magnatai (pvz., Alfredas Gutenbergas) – atvėrė kelią nacionalsocializmui. Tai priskirti paprastai liaudžiai yra sunku, todėl, kad dėl infliacijos, ekonomikos krizės ir Pirmo pasaulinio karo pasekmių liaudis praktiškai nuskurdo, gyveno neviltyje ir prislėgta. Iš istorijos žinoma, kad prieš fašistinius režimus dažnai būna rimtos krizės. Dėl tokios situacijos atsakomybė tenka įtakingam ir išsimokslinusiam elitui.
• Į Trečiojo reicho katastrofą žiūrima kaip į ypatingo vokiškojo kelio kulminaciją. Rezultatas tas, kad Vokietija prarado didžiosios valstybės statusą ir, įsikišus išorinėms jėgoms, buvo dirbtinai pertvarkyta - paversta laisva demokratine valstybe.

Ypatingo kelio koncepcijos kritika

Dabartiniame moksle „ypatingas Vokietijos kelias“ tezė vis labiau neigiama. Kritikos temos yra šios:

• Vokietijos istorijos ypatumai, kuriems priskiriamas „ypatingas kelias“, neginčytinai yra vokiški ypatumai, nors ir kitose valstybėse nėra „normų“ ar „normalaus“ vystymosi. Anglijoje nebuvo nuoseklaus perėjimo prie liberalios demokratijos, kitose valstybėse (Ispanija, Italija, Austrija, Vengrija) nebuvo liberalaus ir demokratinio vystymosi, kildavo karai, revoliucijos ir politiniai nestabilumai. Konservatyvios–autoritarinės jėgos ir senas aristokratinis elitas dažnai išlaikydavo didžiulę valdžią. Idealiu, t. y. nekonfliktiniu ir nuosekliu modernizmo ir demokratijos keliu Europoje gali pasigirti tik Beneliukso, Skandinavijos valstybės ir dalinai Prancūzija. Šios valstybės sudaro vakarų Europos pagrindą ir yra Europos sąjungos kūrimo pradininkės, taigi galima teigti, kad Vokietija po VFR susikūrimo nuėjo „ilgą kelią į vakarus“.
• XIX a. buržuazija nebuvo tokia silpna, kaip nurodoma ypatingo kelio teorijoje. Ta visuomenė greičiausiai pasikeitė į visuomeninę bet neprarado įtakos.
• Samprata „ypatingas Vokietijos kelias“ yra dabartinio požiūrio interpretacija į istorinius įvykius ir istorijai duoda formalius vertinimus („geras“ = "liberalus", „blogas“ = "autokratinis"), neleistinus moksliniu požiūriu.
• Be formalios buržuazinės revoliucijos (dvarininkijai praradus valdžią) buržuazija Vokietijoje po 1871 m. tapo pagrindiniu visuomenės sluoksniu.

Bibliografija

• Deividas Blėkbernas, Džėfas Eli „Vokiečių istoriografijos mitai“. 1980 m. (Vokiškai)
• Tomas Niperdėjus „1933 metai ir vokiečių istorijos nepertraukiamumas“. „Historische Zeitschrift“ (Istorijos žurnalas) 227 (1978), pusl. 86-111 (Vokiškai)
• Gansas – Ulrihas Veleris "Vokietijos visuomenės istorija. Tomas 4: 1914–1949, 2003, Miunchenas, ISBN 3-406-32490-8 (Vokiškai)