Vonia

Šis straipsnis apie indą vandeniui, skysčiui. Apie patalpą skaitykite straipsnyje Vonia (patalpa).

Vonia (vok. Wanne) – buityje įprastas, įvairaus dydžio indas vandeniui laikyti, kuriame gali maudytis žmogus ar gyvūnas. Šiuolaikinės vonios yra pagamintos iš termiškai suformuoto akrilo, emaliuoto plieno ar ketaus, keramikos, stiklaplasčiu armuoto poliesterio.

Vonia

Senovinė vonia (Kipras, 1650-1050 pr. m. e.)

Medicinos praktikoje, balneologijoje taikomos dumblo, purvo, druskos, mineralinio vandens vonios. Pramonėje vonios gali būti naudojamos laikyti technologiniams skysčiams arba kitoms medžiagoms, į kurias merkiami gaminiai ar pusgaminiai, vyksta tam tikri technologiniai procesai: kaitinimas, šaldymas, grūdinimas, dažymas ir kt.

Šiuolaikinės vonios turi vandens pertekliaus ir nuotekų išleidimo kanalizaciją, sumontuotus vandens tiekimo čiaupus. Dar visai neseniai dauguma vonių buvo maždaug stačiakampio formos, tačiau iš šiuolaikinių plastiko medžiagų pagaminama jų didelė įvairovė. Ketaus vonių emaliavimo procesą išrado škotų kilmės amerikietis David Buick, kompanijos „Buick“ įkūrėjas.

Skirtingose kultūrose paplitę du pagrindiniai vonios tipai:

• Vakarietiško stiliaus vonios, kuriose maudomasi gulomis. Šios vonios paprastai yra seklios ir ilgos.
• Rytietiško stiliaus vonios, kurios tinka maudytis sėdint. Pvz., Japonijoje jos žinomos kaip furo – yra trumpos ir gilios.

Istorija

Vakarietiško tipo maudynės atėjo iš Senovės Graikijos. Asmeninei švarai buvo panaudojamos mažos vonios ir praustuvės. Ankstyviausi tokie radiniai yra iš Knoso rūmų (Kreta), o prabangios alebastro vonios buvo atkastos Akrotiryje (Santorinas). Jos buvo labai panašios į šiuolaikines.

• 
  Medinė vonia
• 
  Kampinė vonia
• 
  Sūkurinė vonia
• 
  Vonia laboratorijoje
• 
  Medicininės paskirties vonia