Vokietijos teisinė sistema
Vokietijos teisinė sistema – Vokietijos visuomeninės ir valstybės santvarkos (sistemos) sudėtinė dalis, apimanti teisinę sritį.
Posistemės redaguoti
Vokietijos teisinę sistemą sudaro Vokietijos teisė (teisės normos), Vokietijos teisėsauga (tokios institucijos kaip teismai, policija ir kitos). Plačiąja prasme teisėsaugai ir jos institucijų sistemai Vokietijoje yra priskiriami ne tik Vokietijos teismai, bet ir Vokietijos advokatūra, Vokietijos prokuratūra, Vokietijos notariatas, organizacinei posistemei – tokios teisinės organizacijos kaip Antstolių rūmai, Notarų rūmai), Vokietijos advokatų rūmai ir kitos posistemės, taip pat teisinė kultūra, teisinis švietimas (teisinių žinių perteikimo sistema), teisės mokslai, teisinė sąmonė Vokietijoje ir kitos sudėtinės teisinės sistemos dalys.
.png)
Istorija redaguoti
Vokietijos teisės ištakos – germanų teisė. Paprotinės teisės rinkiniai siekia XIII a. (žr. Saksų veidrodis). Viduramžiais partikuliarinė, skirtinga įvairiuose regionuose, valstybėlėse; paveikta kanonų bei romėnų teisės (žr. pandektistika). Teisinės sistemos vienodinimą skatino vokiečių valstybių centralizacija (Vokietijos Sąjunga, Prūsija). Nacizmo laikotarpiu teisė buvo politizuota ir ideologizuota, tapo susidorojimo, persekiojimo įrankiu (pasinaudota netgi Veimaro Konstitucija). Formavosi atskiros VFR (Vakarų) ir VDR (socialistinė) teisinės sistemos. Susivienijus rytinėje dalyje perimta VFR sistema.
Vokietijos teisė redaguoti
Šiuolaikinė Vokietijos teisė abstrakti, racionali, formalizuota. Ją kuria ir plėtoja mokslininkai, teismai dažnai remiasi teoriniais darbais. Teisinė kalba (Juristendeutsch) sudėtinga, sunkiai suprantama net paprastam vokiečiui. Verslo teisė seka angloamerikiečių teisės pavyzdžiu. Itin sudėtinga ir didelės apimties mokesčių teisė. Darbo teisė nelanksti (nors ir pamažu liberalizuojamas darbuotojų atleidimas); didelė profsąjungų įtaka. Išplėtota socialinė teisė (pagal konstitucinį socialinės valstybės principą); dar XIX a. įvestas socialinis draudimas. Nacionalinę teisę sudaro federalinė ir žemių teisė. Pagrindinis šaltinis – įstatymas (kai ir kitose kontinentinės teisės valstybėse); aukščiausiasis – Konstitucija (vok. Grundgesetz)[1]. Būdinga kodifikacija (Civilinis (BGB), Baudžiamasis, Statybos, Komercinis, Socialinis, Aplinkos ir kiti kodeksai). Taip pat svarbūs vykdomosios valdžios (federalinės vyriausybės, federalinių ministrai, žemės vyriausybių ir kt.) nutarimai (vok. Rechsverordnung), lydintys daugelį įstatymų. Savivaldybėse svarbūs vietos valdžios nutarimai (vok. Satzung, Ordnung).
Vokietijos teismai redaguoti
Vokietijos teismai itin specializuoti. Greta bendrosios kompetencijos taip pat veikia administraciniai, finansiniai, darbo, socialiniai teismai. Būdingos specializuotos kolegijos (pvz., komercinės teisės). Bylas nagrinėja specializuoti teisėjai (pvz., jaunimo). Išplėtotas taikinamasis tarpininkavimas. Teismų darbas technologizuotas (e. teismas, el. parašas). Aukščiausiasis Teismas – paskutinės (ir tuo pačiu galutinės) instancijos teismas. Priklausomai nuo teismų valdžios pošakio yra bendrosios kompetencijos, taip pat administraciniai, finansiniai, socialiniai (t. y. specializuoti) teismai. Pažymėtina, jog Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas nėra aukščiausiasis teismas, kadangi jis (daugumoje kontinentinės teisės valstybių) nesprendžia bylų kaip paskutinė instancija.
Federaliniai aukščiausios instancijos teismai redaguoti
Paskutinės instancijos teismai Vokietijoje yra:
- Bundesgerichtshof (BGH), Karlsruhe ir Leipcigas (jame įsikūręs 5-asis Baudžiamųjų bylų senatas),
- Vokietijos Federacijos Administracinis Teismas (Bundesverwaltungsgericht, BVerwG), Leipcigas
- Bundesfinanzhof (BFH), Miunchenas
- Bundesarbeitsgericht (BAG), Erfurtas
- Bundessozialgericht (BSG), Kaselis.
Teisinės profesijos redaguoti
Teisines profesijas detaliai reguliuoja valstybė ir žemės. Vyrauja bendrojo profilio teisininkas (vok. Volljurist): juo tampama išlaikius 2 valstybinius egzaminus, atlikus 2 metų trukmės teisės referendariatą (praktiką). Aukštas teisinį išsilavinimą turinčių asmenų nedarbas. Advokatų perteklius (virš 150 000, 2009 m.)[2]. Tam tikrose federalinėse žemėse leidžiama praktikuoti iš karto kelias teisines profesijas (žr. notaras advokatas). Advokatūroje oficialiai suteikiamos teisinės veiklos specializacijos (žr. advokatas specialistas, vok. Fachanwalt).
Poveikis užsienio teisei redaguoti
Didelę įtaką užsienio teisei padarė Vokietijos civilinė teisė (pvz., BGB perimtas Japonijoje). Vokietijos pavyzdžiu pasekė Austrija, Šveicarija; iš dalies – ir ES teisė, išplėtotus principus naudoja Teisingumo Teismas (žr. proporcingumo principas).
Sąsajos su Lietuva redaguoti
Lietuvos teisę paveikė Vokietijos miestų teisė (Lietuvoje galiojo Magdeburgo teisė, šiuolaikinę – iš dalies VFR CPK, VFR BPK, administracinė teisė). Vilniuje veikia Vokietijos teisės centras, kuriame skaitomos Vokietijos teisės paskaitos (vasarą atliekama praktika Vokietijoje). Neseniai įkurta Lietuvių ir vokiečių teisininkų draugija. Advokatų kontorose Vilniuje dirba 3 vokiečių advokatai (Rödl, bnt ir Varul Vilgerts Smaliukas).
LL.M. studijas bei teisės doktorantūrą Vokietijoje yra baigę dešimtys Lietuvos teisininkų (teisėjų, advokatų, dėstytojų) – tiek 1918–1941 m., tiek ir po 1990 m. (t. y. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę). Tarp jų – VU profesoriai Vytautas Nekrošius, Egidijus Šileikis ir Vytautas Mizaras (g. 1974 m.), docentai Gintaras Goda (LAT teisėjas), dr. Haroldas Šinkūnas (buvęs LR Prezidento V. Adamkaus teisės patarėjas); verslo teisės advokatas dr. Paulius Markovas (LL. M. Finance, 2002–2003 m.), lektorė dr. Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė. Teisės mokslų daktaro disertacijas Frankfurto universitete apgynė Egidijus Šileikis (1994 m.), Vaiva Bernotaitė (2006 m. vasario 8 d.), kiti teisininkai iš Lietuvos.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Vokietijos teisinė sistema
- ↑ Erstmals mehr als 150.000 Anwälte Archyvuota kopija 2009-11-06 iš Wayback Machine projekto. (27.06.2009)
Nuorodos redaguoti
