Voivodina
Autonominė Voivodinos provincija (serb. Аутономна Покрајина Војводина, veng. Vajdaság Autonóm Tartomány, svk. Autonómna Provincia Vojvodina, rumun. Provincia Autonomă Voivodina, kroat. Autonomna Pokrajina Vojvodina, rusiniškai: Автономна Покраїна Войводина) – šiaurinė Serbijos provincija. Jos sostinė yra Novi Sadas, antras pagal dydį miestas – Subotica.
| Autonominė Voivodinos provincija Аутономна Покрајина Војводина Vajdaság Autonóm Tartomány Provincia Autonomă Voivodina Autonomna Pokrajina Vojvodina Автономна Покраїна Войводина | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC) | |||||||
| Valstybė |  Serbija
| ||||||
| Administracinis centras | Novi Sadas | ||||||
| Oficialios kalbos | serbų vengrų rumunų slovakų rusinų kroatų | ||||||
| Gyventojų | 2 031 992 | ||||||
| Plotas | 21 506 km² | ||||||
| Tankumas | 94 žm./km² | ||||||
Voivodina etniškai labai įvairi. Joje gyvena daugiau nei 26 etninės grupės. Provincijoje yra šešios valstybinės kalbos, atspindinčios didžiulę kultūrinę ir lingvistinę įvairovę.
Voivodina yra viena iš dviejų Serbijos autonominių provincijų (kita – Kosovas ir Metohija).
Pavadinimas redaguoti
Pavadinimas „Voivodina“ serbų kalba reiškia „kunigaikštystė“ arba „vaivadija“. Jos istorinis pavadinimas buvo „Serbijos kunigaikštystė“, bet kadangi Voivodina dabar yra Serbijos dalis, žodis „Serbijos“ pavadinime nebenaudojamas. Serbų kalboje yra dar dvi žodžio Voivodina formos: Vojvodinova ir Vojvodstvo.
Istorija redaguoti
Dabartinė Voivodinos teritorija valstybingumą turėjo IX, XI, XV, XVI a., kuomet čia egzistavo savarankiškos kunigaikštystės.
Nuo XV a. teritorija priklausė Otomanų imperijai, Austrijos imperijai, Austrijos-Vengrijos imperijai, Jugoslavijos Karalystei, Jugoslavijos SFR, Jugoslavijos FR, Serbijai ir Juodkalnijai, o nuo 2006 m. – nepriklausomai Serbijos valstybei.
Senovės istorija redaguoti
Iki VIII a. regiono istorija artimai susijusi su Panonijos istorija. Nuo seniausių laikų regionas priklausė Dakijai, vėliau Romos imperijai (Panonijos provincijai). Valdant romėnams Sirmiumas (šiandien Sremska Mitrovica) buvo viena iš keturių imperijos sostinių, o šeši imperatoriai gimė jame arba jo apylinkėse.
Po Romos imperijos žlugimo Voivodinos teritorija priklausė Hunų imperijai, Avarų chanatui, Gepidų karalystei, Frankų karalystei. Slavai (įskaitant ir serbus) įsikūrė šiandieninėje Voivodinoje VI ir VII amžiuose.
Bizantijos ir Bulgarijos sudėtyje redaguoti
Vėliau regionas atiteko Bizantijos imperijai, IX a. – Bulgarijai.
IX amžiuje regioną valdė Bulgarų kunigaikščiai Salanas ir Gladas. Salano rezidencija buvo Titelyje. Svarbūs vietiniai valdovai taip pat buvo Ahtumas ir Sermonas, valdę XI amžiuje.
Vengrijos karalystės sudėtyje redaguoti
Nuo X a. čia įsigalėjo madjarai ir Vengrijos karalystė.
Kai kurie istoriniai šaltiniai teigia, kad dabartinę Voivodiną valdė serbų karalius Stefanas Dragutinas (1282–1316) ir jo sūnus Vladislavas II (1316–1325).
Po to, kai Serbiją (1459) metais užkariavo Otomanų imperija, prasidėjo masinės serbų migracijos į regioną. Vėliau serbų despotai valdė kai kurias Voivodinos dalis kaip Vengrijos karalių vasalai. Despotų rezidencija buvo šiandieniniame Kupinovo, Sremski Karlovcei.
1526 metais Jovanas Nenadas, serbų samdinių lyderis, įtvirtino savo valdžią Bačkoje, šiauriniame Banate ir mažoje dalyje Sremski Karlovcei. Jis sukūrė efemerinę nepriklausomą valstybę su sostine Suboticoje. Savo galios viršūnėje Jovanas Nenadas skelbėsi esąs „Serbijos imperatorius“. Pasinaudodami labai neaiškia karine ir politine situacija, Vengrijos didikai sujungė savo pajėgas, nukreipė jas prieš Nenadą ir nugalėjo serbų būrius 1527 vasarą. Pats „imperatorius“ buvo nužudytas, o jo valstybė žlugo.
Voivodinos autonomija redaguoti
Gegužės Asamblėjoje Sremski Karlovci mieste 1848 metais serbai deklaravo Serbijos Voivodinos (Serbijos kunigaikštystė – autonominis serbų regionas Austrijos imperijoje) konstituciją. Serbijos Kunigaikštystės sudėtyje buvo Sremski Karlovcas, Bačka, Banatas ir Baranja. Sremski Karlovci miesto metropolitas Josifas Rajačičius buvo išrinktas patriarchu, o Stevanas Šupljikacas pirmuoju kunigaikščiu.
1849 metų lapkritį Austrijos imperatoriaus sprendimu šis serbų regionas buvo pripažintas kaip teisėta karūnos žemė. Šį regioną valdė austrų vietininkas, o kunigaikščio titulas priklausė pačiam imperatoriui.
Serbijos sudėtyje redaguoti
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Austrijos-Vengrijos imperija žlugo. 1918 metų spalio 29 dieną Sremski Karlovci tapo Slovėnų, Kroatų ir Serbų valstybės dalimi. 1918 spalio 31 dieną Banato respublika buvo paskelbta Temišvare, Vengrijos valdžia pripažino jos nepriklausomybę, tačiau ji gyvavo neilgai.
Nuo 1918 metų gruodžio 1 dienos Voivodina – Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystės dalis. Tarp 1929 ir 1941 regionas vadinosi Dunavska banovina (Dunojaus provincija).
Ašies pajėgos buvo okupavę regioną 1941–1944 metais. Bačka ir Baranja buvo prijungtos prie Vengrijos, o Sremski Karlovci – prie Nepriklausomos Kroatijos valstybės. Tik maža dalis liko Serbijai.
Ašies okupacija baigėsi 1944, o regionas politiškai atkurtas buvo 1945, kaip autonominė Serbijos provincija. Vietoje prieš tai buvusiu pavadinimo Dunavska banovina, vėl sugrąžintas istorinis – Voivodina, o sostinė liko Novi Sade. Nuo 1945 autonomijos lygis keitėsi keletą kartų, o dabartinį provincijos statusą reguliuoja Omnibuso įstatymas, priimtas 2002 m.
Geografija redaguoti
Regionas tradiciškai dalinamas Dunojaus ir Tisos upių į: Bačką šiaurės vakaruose, Banatą rytuose ir Sremski Karlovci pietvakariuose. Šiandien vakarinė Sremski Karlovci dalis yra Kroatijoje, šiaurinė Bačkos dalis Vengrijoje, rytinė Banato dalis Rumunijoje, o Baranja (esanti tarp Dunojaus ir Dravos) – Vengrijoje ir Kroatijoje. Voivodinos plotas – 21 500 km².
Didžiausi miestai: Novi Sadas (215 659), Subotica (99 471), Zrenjaninas (79 545), Pančevas (76 110), Somboras (50 950).
Demografija redaguoti
Populiacija pagal etnines grupes:
- Serbai – 321 807 (65,05 %)
- Vengrai – 290 207 (14,28 %)
- Slovakai – 56 637 (2,79 %)
- Kroatai – 56 546 (2,78 %)
- nedeklaruota – 55 016 (2,71 %)
- Jugoslavai – 49 881 (2,45 %)
- Juodkalniečiai – 35 513 (1,75 %)
- Rumunai – 30 419 (1,50 %)
- Bunjevcai – 19 766 (0,97 %)
- Rusinai – 15 626 (0,77 %)
- Kiti
