Vladimiras Vladko

Vladimiras Vladko
Gimė	1901 m. sausio 8 d. Peterburgas (Rusija)
Mirė	1974 m. balandžio 21 d. (73 metai) Kijevas

Veikla	žurnalistas, rašytojas fantastas
Partija	1944 m. TSKP

Alma mater	1921 m. Voronežo Liaudies švietimo institutas

Žymūs apdovanojimai
2 Garbės ženklo ordinai

Volodymyras Vladko (Володи́мир Микола́йович Владко́), tikroji pavardė Volodymiras Jeremčenka (Володи́мир Микола́йович Єремченко; 1901 m. sausio 8 d. Sankt-Peterburgas – 1974 m. balandžio 21 d. Kyjevas) – ukrainiečių tarybinis žurnalistas, teatro kritikas, rašytojas fantastas. Laikomas vienu tarybinės mokslinės fantastikos pradininkų.

Pseudonimas atsirado iš tipografinės klaidos. Eilinio straipsnio korektūriniame juodraštyje iš vardo Vladimir liko Vlad-, o iš pavardės Jeremčenko liko -ko. Ši klaida ir tapo pseudonimu.

Biografija redaguoti

Gimė Peterburge, tarnautojo šeimoje.

1921 m. – baigė Voronežo liaudies švietimo institutą. Ėmė dirbti žurnalistu.
1941 m. – tapo Ukrainos T. Ševčenkos vardo radijo stoties Saratove politiniu komentatoriumi, specialiuoju Sovinformbiuro korespondentu.
1943–1946 m. – laikraščio „Pravda“ korespondentas Charkovo srityje.
1944 m. – įstojo į TSKP.
1947–1951 m. – tapo Ukrainos TSR Glavrepertkomo (Vyriausiojo repertuarų komiteto) viršininku.
1951–1956 m. – laikraščio „Литературная газета“ ('Literatūrinis laikraštis') Kijevo skyriaus vyriausiasis redaktorius.

Kūryba redaguoti

Skelbti eiles, feljetonus, recenzijas pradėjo 1917 m. Jaunystėje uždarbiavo kaip žurnalistas. Vėliau ėmė rašyti žurnalistinių apybraižų rinkinius, fantastinius apsakymus ir apysakas.

Kūriniai versti į baltarusių, bulgarų, vengrų, lietuvių, vokiečių, serbų, čekų ir japonų kalbas.

Rinkiniai redaguoti

1936 m. – „Двенадцать рассказов“ (Dvylika apsakymų)
1962 m. – „Волшебные рассказы“ (Stebuklingi apsakymai)

Romanai redaguoti

1939 m. – „Потомки Скифов“ (Skitų palikuonys)
- - V. Vladko (1968) Skitų palikuonys. V.: Vaga. 413 p.
1941 m. – „Седой капитан“ (Žilas kapitonas)
1967 m. – „Железный бунт“ (Geležinis maištas)

Apysakos ir apsakymai redaguoti

1929 m. – apysaka „Роботы идут“ (Robotai eina)
1930 m. – apsakymas „Молния в плену“ (Žaibas nelaisvėje)
1930 m. – apsakymas „Ракетоплан С-218“ (Raketoplanas S-218)
1930 m. – apsakymas „Мать всех цветов и всего живого“ (Visu spalvų ir viso kas gyva motina)
1934 m. – apysaka „Сберкасса времени“ (Laiko taupomoji kasa)
1936 m. – apsakymas „Аэроторпеды поворачивают назад“ (Aerotorpedos suka atgal)
1941 m. – apsakymas „Приключения Ивана Ивановича“ (Ivano Ivanovičiaus nuotykiai)
1961 m. – apsakymas „Время взаймы“ (Laikas skolon)
1963 m. – apsakymas „Двойники Стёпы Лозникова“ (Stiopos Loznikovo antrininkas)
1963 m. – apsakymas „Камень с планеты Тау“ (Akmuo iš Tau planetos)
1963 m. – apysaka „Фиолетовая гибель“ (Violetinė žūtis)
1965 m. – apsakymas „Тайна его спутников“ (Jo palydovų paslaptis)
1965 m. – apsakymas „Чудесный поляризатор“ (Stebuklingas poliarizatorius)
1968 m. – apsakymas „На Луне как на Луне“ (Mėnulyje kaip Mėnulyje)
1969 m. – apsakymas „Встреча в космосе“ (Susitikimas kosmose)
1971 m. – apsakymas „Защита облачной планеты“ (Debesuotosios planetos gynyba)
1935 m. (1955 m. – perrašytas variantas) – apysaka „Аргонавты Вселенной“ (Visatos argonautai)

Apdovanojimai redaguoti

2 Garbės ženklo ordinai
„Auksinis kosmonautas“ – Socialistinių šalių rašytojų fantastų suvažiavimo Poznanėje Tarptautinio žiuri apdovanojimas.