Vladas Vildžiūnas
| Vladas Vildžiūnas | |
|---|---|
| Gimė | 1932 m. gruodžio 20 d. Dabužiai, Anykščių rajonas |
| Mirė | 2013 m. spalio 29 d. (80 metų) Vilnius |
| Tėvas | Kazys Vildžiūnas |
| Sutuoktinis (-ė) | Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė |
| Vaikai | Liudvika Pociūnienė, Domantas Vildžiūnas, Kunotas Vildžiūnas |
| Veikla | skulptorius, fotografas, visuomenės veikėjas |
| Alma mater | 1961 m. LSSR dailės institutas |
 Vikiteka |
Vladas Vildžiūnas |
Vladas Vildžiūnas (1932 m. gruodžio 20 d. Dabužiuose, Anykščių rajonas – 2013 m. spalio 29 d. Vilniuje) – Lietuvos skulptorius, fotografas, visuomenės veikėjas.
Biografija redaguoti
1952 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą. 1958 m. baigė studijas LSSR dailės institute, skulptoriaus prof. Juozo Mikėno mokinys. Tačiau prieš pat diplominių darbų gynimą iš paskutiniojo kurso buvo pašalintas už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime. Dailininko diplomą J. Mikėno dėka gavo 1961 m.
1964–1969 m. Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos dėstytojas, vėliau buvo laisvas menininkas. 1988–1994 m. Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros vedėjas, docentas. 1993 m. įkūrė Vilniaus Jeruzalės meno centrą, nuo 1993 m. centro prezidentas.
Žmona dailininkė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, duktė žurnalistė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė, sūnūs dokumentinio kino režisierius ir operatorius Domantas Vildžiūnas bei dailininkas skulptorius, iliustratorius Kunotas Vildžiūnas.[1]
Kūryba redaguoti
Daugumai skulptūrų panaudotas medis, metalas ir akmuo. Nuo 1957 m. dalyvavo parodose. 1964 m. Vilniuje kartu su žmona surengė pirmąją personalinę savo darbų parodą. Kūriniai eksponuoti parodose Niujorke, Čikagoje ir Los Andžele (JAV, 1977 m.), Gilfordo universitete (Didžioji Britanija, 1998 m.). Be to, rengia fotomeno parodas.
Ankstyvajai kūrybai būdingos liaudies skulptūros tradicijos, vėliau išryškėjo kūrinių monumentalumas, savita tikrovės transformacija, vyrauja ryškios geometrinės formos ir lakoniškas siluetas.[2]
Skulptūriniai portretai redaguoti
„Tėvas“ (1957 m.), „Senelė“ (1958 m.), J. Puškorius (1959 m.), „Marytė“ (1959 m.), Salomėja Nėris (1960 m.), Petras Rimša (1962 m.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1964, 1965, 1967, 1968 m.), A. Vildžiūnas (1965 m.), „Ecce homo“ (1972, 1982 m.).
Paminklinės skulptūros redaguoti
- Salomėja Nėris (Vilnius, 1974 m.)
- Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (Druskininkai, 1975 m., LSSR valstybinė premija, 1976 m.)
- Laurynas Stuoka-Gucevičius (Vilnius, 1984 m.)
- Petras Vaičiūnas (Jonava, 1990 m.)
Monumentalios dekoratyvinės skulptūros redaguoti
- Trys Karaliai (Kaunas, 1968 m.)
- Lietuviška baladė (Vilnius, 1973 m.)
- Deivė paukštė (Palanga, 1977 m., Los Andželas, 1978 m.)
- Barbora (Vilnius, 1982 m.)
- Sparnuota figūra (Panevėžio naujosios kapinės, 1985 m.)
- Lietuvos tremtiniams (Vorkuta, Rusija, 1991 m.)
- Kristus Nazarietis (Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia, šventorius, 1991 m.)
- Paminklas represuotiems Lietuvos agronomams (Dotnuva, 1993 m.)
- Šventas Kazimieras (1995 m.)
- Laisvės paminklas „Prisikėlimas“ (sukurta 1999 m., Anykščiai, 2002 m.)
- Laisvės paminklas „Baladė“ (Kelmė, 2005 m.)
Kamerinės skulptūros redaguoti
- Trilogija „Motinystė“ (1957–1960 m.)
- Pavasaris (1961 m.)
- Surištas sukilėlis (1963 m.)
- Piligrimai (1977 m.)
- Sparnuota figūra (1977 m.)
- Generacijos (1979 m.)
Antkapiniai paminklai redaguoti
- Petras Vaičiūnas (Rasų kapinės, 1963 m.)
- Kazys Boruta (Rasų kapinės, 1970 m.)
- Vincas Mykolaitis-Putinas (Rasų kapinės, 1978 m.)
- Viktoras Vizgirda (Antakalnio kapinės, 1994 m.)
- Marija Gimbutienė (Petrašiūnų kapinės, 1994 m.)
- Aleksandras Štromas (Petrašiūnų kapinės, 2003 m.)
Įvertinimas redaguoti
- 1976 m. LSSR valstybinė premija
- 1982 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas
- 2012 m. Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Anykštėnų biografijų žinynas
- ↑ Giedrė Jankevičiūtė. Vladas Vildžiūnas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 517