Vilniaus tvirtovė
Vilniaus tvirtovė (rus. Виленская крепость, rus. Виленские укрепления) – Rusijos imperijos pastatyta ir XIX a. viduryje Vilniuje funkcionavusi karinė tvirtovė (faktiškai gynybiniai įtvirtinimai).
.jpg)
Istorija redaguoti
Prasidėjęs 1831 m. sukilimas Rusijos imperijos administraciją vertė susirūpinti Vilniaus generalgubernatorijos centro – Vilniaus miesto – gynimu. 1831 m. balandžio 6 d. Rusijos caras Nikolajus I pasirašė potvarkį dėl gynybinių įtvirtinimų statybos. Žinomas fortifikacijos specialistas generolas majoras Michailas Klimenko (1783–1840) paruošė statybos projektą, kurį nuo 1831 m. birželio 2 d. iki lapkričio 2 d. įgyvendino inžinerinis batalionas.
Gedimino kalno ir Plikojo kalno teritorijoje iš grunto buvo supilti šeši fortai. Neries dešiniajame krante (dabartinio Mindaugo tilto prieigose) įrengti apsauginiai pylimai su hornverku, turėję padėti kontroliuoti perkėlą per upę ir strateginį kelią į šiaurę (dabar miesto Rinktinės gatvė). Gedimino kalne buvo išraustas požeminis tunelis amunicijai sandėliuoti. Pertvarkyti į kareivines: Universiteto namas Botanikos sode (dab. Bernardinų sodas) ir Naujasis arsenalas (dab. Nacionalinis muziejus), pastarajame pastate sienoje nuo Neries buvo užmūryti langai ir jų vietoje atsirado šaudymo angos.
1833 m. Vilniaus inžineriniams statiniams buvo suteikta Antrosios klasės tvirtovės kategorija, nors jie ir nepilnai atitiko tvirtovei keliamus reikalavimus. Vėliau šie kariniai įtvirtinimai buvo kiek primiršti. Kai 1863 m. Lietuvoje ir Lenkijoje prasidėjo Sukilimas prieš carinę valdžią, tvirtovėje iki pat 1865 m. buvo paskelbta kovinė parengtis.
Numalšinus sukilimą, Vilniaus tvirtovė galutinai prarado savo karinę reikšmę. 1878 m. birželio 29 d. caras Aleksandras II patvirtino Tvirtovės likvidavimo projektą, šie darbai tęsėsi iki pat 1884 m. Buvo nukasti gynybiniai pylimai ir gruntu užpilti grioviai, o gyventojams vėl duotas leidimas lankyti Gedimino kalną.