Vilniaus krašto autonomija
Vilniaus krašto autonomija (lenk. Autonomia Wileńszczyzny) – nuo 1988 m. lapkričio iki 1991 m. rugpjūčio Vilniaus rajono ir Šalčininkų rajono tarybų bandyta įgyvendinti idėja dėl Vilniaus krašto autonomijos ar atsiskyrimo nuo Lietuvos TSR, o vėliau ir Lietuvos.
Istorija redaguoti
Nuo 1988 m. lapkričio Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos, vykdydamos TSKP CK sekretoriaus Olego Šenino nurodymus silpninti respublikų opoziciją centrui, ėmėsi organizuoti Vilniaus lenkų teritorinę sritį Lietuvos TSR sudėtyje. 1989 m. gegužės 12 d. Šalčininkuose buvo įsteigta Koordinacinė taryba lenkų nacionalinei autonominei sričiai įkurti, vadovaujama rajono tarybos pirmininko Česlavo Visockio, jos veiklą rėmė Lietuvos lenkų sąjunga.
1989 m. rugsėjo 6 d. Šalčininkų rajono taryba priėmė nutarimą:
- Paskelbti Šalčininkų rajoną Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LTSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos.
- Šalčininkų Lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugo egzistuojančios Tarybų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą.
Vilniaus rajono taryba, palaikydama Šalčininkų rajono iniciatyvą, 1990 m. liepos 6 d. pareikalavo lenkų nacionaline valda paskelbti ir šį rajoną. Tarybos pirmininkas Anicetas Brodavskis aiškino susirinkusiems, kad reikia įkurti Lenkų nacionalinę sritį, į kurią įeitų ne tik Vilniaus, Šalčininkų rajonai, bet ir gretimų rajonų apylinkės, kuriose gyvena nemažai lenkų. Tam pritarė Buivydiškių, Nemenčinės, Pabradės, Rukainių, kai kurių kitų apylinkių tarybos. Be to, rugsėjo 19 d. Sniečkaus (dabar Visaginas) gyvenvietės taryba paskelbė, kad ji nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos ir vadovausis tik TSRS ir LTSR konstitucijomis.
1990 m. liepos 6 d. AT Prezidiumas sudarė Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms nagrinėti. AT Prezidiumas ne kartą svarstė Rytų Lietuvos reikalus, reikalavo atšaukti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų nutarimus dėl autonomijos. 1990 m. spalio 6 d. šių rajonų, taip pat Trakų, Švenčionių, Širvintų rajonų kai kurių apylinkių atstovai susirinko į suvažiavimą Eišiškėse, kur paskelbė įkuriantys Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą Lietuvos sudėtyje. Antruoju darbotvarkės punktu buvo apsvarstytas ir priimtas kreipimasis į Sovietų Sąjungos ir Lietuvos vadovybę, į pasaulio viešąją nuomonę. Jame rašoma, esą 1939 m. spalio 10 d. TSRS ir Lietuvos Respublikos sutartis dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai yra „brutalus tarptautinės teisės pažeidimas ir buvo sudaryta, neatsižvelgiant į Vilnijos žmonių nuomonę“. Todėl prašė tą sutartį paskelbti negaliojančia, tvirtino, kad būtina surengti referendumą dėl šio krašto apsisprendimo.
1991 m. rugpjūtį žlugus pučui Maskvoje, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba rugsėjo 4 d. nutarė paleisti Šalčininkų, Vilniaus rajonų ir Sniečkaus (dabar Visaginas) tarybas, įvesti čia tiesioginį valdymą. Svarbiausi autonomijos organizatoriai, pabūgę teismo, pabėgo iš Lietuvos. 1992 m. liepą tiesioginis dviejų rajonų valdymas buvo panaikintas, juose įvyko savivaldybių rinkimai.[1]
Nuorodos redaguoti
- 1990–1991 metai: kaip buvo kuriama autonomija Archyvuota kopija 2018-02-08 iš Wayback Machine projekto.