Vikipedija

Vilniaus istorija

   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Vilniaus miesto istorija siekia X tūkstantmetį pr. m. e. – prie II šiluminės elektrinės Eiguliuose aptikta paleolitinė gyvenvietė. Pirmajame m. e. tūkstantmetyje tankiausiai gyventa prie Neries ir Vilnios santakos, Kairėnuose (IV–VI a.), Pūčkoriuose (I–XIV a.), Naujojoje Vilnioje (I tūkst. 2-oji pusė).[1]

Vilniaus panorama XIX a.

Įkūrimas redaguoti

 
Vilniečio riterio herbas Konstanco suvažiavimo herbyne. Vilnius jau vadinamas Lietuvos sostine, apie 1365–1437

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė – apie miesto įkūrimą byloja legenda. Vilnius pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. rašytame laiške Vokietijos miestams, kuriame jis kvietė vokiečius ir žydus keltis į Vilnių (kai kurie šaltiniai teigia, kad LDK sostine Vilnius tapęs dar 1322 metais). 1387 m. kovo 22 d. (ar gegužės 6 d.) Merkinėje Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises. 1397 m. įkurta pirmoji mokykla, buvusi prie katedros ir turėjusi privilegijų. XIV a. pabaigoje minimas Rusų kvartalas, labai aktyviai veikė vokiečių pirkliai. 1495 m. įkurtas pirmasis LDK auksakalių cechas.

Plėtra redaguoti

Tarp 1503 ir 1522 m. miestas buvo apjuostas gynybine siena su devyneriais vartais ir trim bokštais. 1539 m. jis pavaizduotas Olafo Magnuso sudarytame žemėlapyje „Carta Marina“. 1522–1525 m. rusėnų spaustuvininkas Pranciškus Skorina Vilniuje spausdino pirmąsias knygas. 1532 m. mieste įrengtas vandentiekis. 1562 m. atidaryta pašto linija Vilnius–Krokuva–Viena–Venecija. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. XVI a. veikė kelios mokyklos, ginklų liejykla, išspausdintos pirmosios lietuviškos, latviškos ir rusėniškos knygos.

Miestas augo abipus Neries, jame veikė keli malūnai, plytinė, kalkinė, parako, popieriaus, stiklo dirbtuvės. 1610 m. liepos 1 d. Vilnių nusiaubė didelis gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.

Švedų tvanas ir Rusų armijos puolimas redaguoti

„Tvano“ metu 1655 m. rugpjūčio 9 d. į Vilnių įžengė Rusijos caras Aleksejus Michailovičius ir miestą pirmą kartą užėmė ir iki 1661 m. valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų – apie 15 ar 25 tūkst. išžudyta. Daug jų žuvo prie Žaliojo tilto bei Bernardinų Bažnyčios. Nors caro rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702–1709 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1748 m., 1749 m. Nepaisant to, XIX a. pradžioje miesto gyventojų skaičius pasiekė 20 000 ir tai buvo vienas didžiausių Vidurio Europos miestų.

Rusijos imperijos sudėtyje redaguoti

 
Viena seniausių Vilniaus nuotraukų. Apie 1860 m. nufotografavo Abdonas Korzonas (1826–1865)
 
Dominikonų gatvė, XIX a.

Nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo kaip ir visa Lietuva Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras. 1811 m. Vilnius buvo 3-asis pagal dydį RI miestas (po Petrapilio ir Maskvos). 1817 m. patvirtintas perspektyvinis miesto planas. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį, kuriame veikė ir patriotinės filaretų bei filomatų organizacijos. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę.

Pagal statistiką 1836 m. Vilniuje gyveno 56 tūkst. gyventojų – iš jų 20,6 tūkst. žydų (36 proc.), o 1875 m. iš 82,7 tūkst. Vilniaus gyventojų žydų buvo jau 38,9 tūkst. (47,5 proc.). 1897 m. surašymo duomenimis, Vilniaus gubernijoje gyveno net 204 261 žydai (apie 13 proc. gubernijos gyventojų). Vilniuje žydų skaičius nuo 1836 iki 1897 m. padidėjo nuo 20 646 iki 63 841, t. y. 40 proc. Didžioji jų dalis buvo ne vilniečiai, o atvykėliai iš kitur. Vilniaus gubernijos miestuose gyveno 83,6 proc. žydų, o išstūmus juos iš kaimų 1908–1911 m. jų skaičius pakilo iki 90 proc. Jau XIX a. Vilnius tapo ne tik stambiausiu žydų kultūriniu centru, kuriame veikė dešimtys jų kultūrinių ir šalpos organizacijų, stipriu tarptautinio sionizmo centru, skatinusiu reemigraciją į Izraelį, bet ir pirmos Rusijos marksistinės partijos BUND lopšiu, padėjusiu po metų pagrindus ir RSDP įkūrimui Minske. Tai sąlygojo ženklios dalies žydų bedarbystė, skurdas, taip pat ir 1827–1855 m. laikotarpis, kada caro Nikolajaus I įsaku mažamečiai skurdžių žydų vaikai buvo pradėti imti į rekrutus 25 metams ir perkrikštijami.[2]

1860 m. pro Vilnių ėmė kursuoti traukiniai Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkeliu. 1867 m. gegužės 24 d. oficialiai atidaryta viešoji biblioteka. Tą dieną ją aplankė caras Aleksandras II.[3]

1895 m. Vilniuje lankėsi Vladimiras Leninas. Carmečiu Vilnius buvo Šiaurės-Vakarų krašto centras. XIX a. 10-ajame dešimtmetyje užstatyti Žvėrynas ir Naujininkai. 1903 m. pastatyta pirmoji elektrinė.

Vokiečių okupacija ir bolševikų Litbelas redaguoti

 
Kaizeris Vilhelmas II šalia Šv. Kazimiero bažnyčios vizito Vilniuje metu 1917 m.

1915 m. rugsėjį miestą užėmė vokiečiai, laikęsi čia iki 1918 m. 1918 m. vasarą Lietuvos Taryba, siekdama nepriklausomybės nuo Vokietijos, paskelbė Lietuvą monarchine valstybe ir pakvietė kunigaikštį V. Urachą iš Vokietijos tapti jos valdovu. Kunigaikštis turėjo būti karūnuotas karaliumi Mindaugu II (1918 m. liepos 11 d. – 1918 m. lapkričio 2 d.), Vilnius vos ne paskelbiamas įkurtos Lietuvos Karalystės sostine. Vėliau, kilus lenkų-vokiečių konfliktui, Lenkija užima Vilnių. Po trijų dienų miestą užėmė bolševikai ir 1919 m. vasarį paskelbia Vilnių naujai sukurtos valstybes, Lietuvos-Baltarusijos Socialistinės Respublikos (Litbelo), sostine. Lietuvos sostinė faktiškai buvo perkelta į Kauną.

Lenkų okupacija redaguoti

1920 m. spalio 9 d. Lenkijos kariuomenės daliniai okupavo Vilnių ir paskelbė Vidurinės Lietuvos valstybės sukūrimą. 1922 m. buvo sušauktas marionetinis Vilniaus seimas, kuris priėmė rezoliuciją apie Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos.[4]. 1922–1926 m. miestas buvo Vilniaus žemės centras. 1926–1939 m. Vilniaus vaivadijos centras. 1919–1939 m. Vilniuje veikė Stepono Batoro universitetas (pervadintas Vilniaus universitetas)[5]. Jame studijavo ir būsimasis Nobelio premijos laureatas rašytojas Česlovas Milošas. Veikė lenkų, žydų, baltarusių, rusų ir lietuvių (Vytauto Didžiojo) gimnazijos. 1931 m. balandžio 26 d. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, buvo užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai[6]. 1931 m. lapkritį Vilniuje įvyko susidūrimai tarp lenkų ir žydų[7].

Antrasis pasaulinis karas redaguoti

 
Lietuvių kariai įžengia į atgautą Vilnių, 1939 m.

Pagal Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą nacistinės Vokietijos ir SSRS susitarimą, pradėjus Antrąjį pasaulinį karą Sovietų Raudonoji armija 1939 m. rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių. 1939 m. spalio 10 d. pagal susitarimą su SSRS Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių džiūgaujant vietiniams lietuviams. Didžiojoje sinagogoje įvyko pamaldos ir buvo meldžiamasi už Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, Lietuvos vyriausybę ir kariuomenės vadovybę, sugiedotas Lietuvos himnas. 1939 m. Vilniaus universitetas atnaujino darbą, atkėlus iš Kauno VDU Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus.[8] 1940 m. birželio 14 d. pagal SSRS ultimatumą Lietuvai, kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Sovietų Sąjungos (Kaunas faktiškąja Lietuvos sostine liko iki 1944 m. vasaros, t. y. iki antrosios sovietinės okupacijos pradžios). Universitetas 1940 m., Lietuvai tapus SSRS dalimi, buvo pertvarkytas pagal sovietinių universitetų pavyzdį. 1940 m. rugpjūčio 25 d. į Vilnių perkeltos vyriausybės ir valdžios įstaigos.

 
Vilniaus panorama (1944 m., fotografas Janas Bulhakas)

1941 m. birželio 24 d. vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daug jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Vokiečių okupacijos pradžioje Vilniaus universitetas pradėjo darbą sena tvarka, tačiau veikė gana trumpai. 1943 m. kovo 17 d. universitetas buvo uždarytas ir apiplėštas, jo patalpos užimtos.[9] 1941–1944 m. miestas, Ostlando sudėtyje, buvo atskira Vilniaus miesto apygarda. Per karą sugriauta iki 40 proc. namų, apie 25 % jų nebuvo atstatyti, dažnai jų vietoje įkurta buitinės reikšmės infrastruktūra: darželiai, parduotuvės, skverai.[10]

Sovietmetis redaguoti

 
Vilniaus katedra, naudojama kaip meno galerija 1967 m.

1944 m. liepos 13 d. Vilnių užėmė III Baltarusijos fronto kariuomenė (vadas – generolas Ivanas Černiachovskis), prieš tai užėmusi Nemenčinę ir Naująją Vilnią. Vilnius tapo Lietuvos SSR sostine. 1944 m. buvo atkurtas ir pavadintas Vilniaus valstybiniu universitetu (nuo 1955 m. – Vinco Mickevičiaus-Kapsuko universitetas[11]). Sovietų valdžia ėmėsi atstatyti karo apniokotą Vilnių, tačiau 1945 metų sausio 12 dieną Vilniaus geležinkelio stotyje dėl geležinkelininkų aplaidumo įvyko šaudmenis vežusio sąstato sprogimas. Sprogę 47 vagonai su šaudmenimis smarkiai apgriovė aplinkinius pastatus, dar didesnėje miesto dalyje nuo sprogimo bangos išdužo langų stiklai[12]. Vėl prasidėjo atstatomieji darbai, o vėliau daugiabučių namų ir naujų Vilniaus rajonų statyba Naujamiestyje, Žirmūnuose, Lazdynuose, Karoliniškėse, Viršuliškėse, Pašilaičiuose, Fabijoniškėse. Dėl rusinimo į Vilniuje statomas gamyklas buvo perkeliami kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje pastoviai buvo sovietinės armijos divizija, Antakalnyje veikė karinė radioelektronikos mokykla, įvairiose miesto vietose buvo atskiri kariniai daliniai, vadinti „kariniais miesteliais“.

Pokariu Vilniuje ėmė sparčiai vystytis ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“ (1945 m.), baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“ (1947 m.), plastmasės, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė, verpimo ir audimo fabrikas „Audėjas“ (1956 m.), Skaičiavimo mašinų gamykla „Sigma“ (1956 m.), „Vilniaus grąžtų gamykla“ (1957 m.), „Vilniaus šlifavimo staklių gamykla“ (1958 m.), „Kuro aparatūros gamykla“ (1959 m.), televizijos mazgų gamykla (1961 m.), vėliau pervadinta į Radijo komponentų gamyklą, o dar vėliau – į „Vilniaus Vingį“.

Miestas plėtotas pagal 1953 m. (architektai Vladislovas Mikučianis ir kt.), 1967 m. (architektai Vaclovas Balčiūnas ir kt.), 1977 m. (architektai V. Balčiūnas, J. Vaškevičius, Romas Jonas Devinduonis ir kt.), 1981 m. (architektai J. Vaškevičius, Romas Jonas Devinduonis ir kt.) bendruosius planus (vadintus generaliniais planais). 7–9-ajame dešimtmečiais pastatyti Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Šeškinė, Baltupiai, Justiniškės, Pašilaičiai. Sovietmečiu Vilnuje įkurta SSRS karinių bazių, didžiausia – Šiaurės miestelis.[13]

Nepriklausomybės atgavimas redaguoti

1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo SSRS. 1991 m. sausio 9 d. Sovietų Sąjunga pasiuntė karius į Vilnių. Sausio 13 d. sovietų armija užėmė Televizijos bokštą. Žuvo 14 civilių. Rugpjūčio 23 d., po nepavykusio pučo Rusijoje, nugriautas paminklas Leninui. Šventyklos grąžintos tikintiesiems, grąžinti gatvių istoriniai pavadinimai. Pradėtas gamyklų privatizavimas ir likvidavimas, daugelis miesto gyventojų neteko darbo. Dalis kvalifikuotų darbininkų išvyko į užsienį.

1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.[14]

2007 m. patvirtintas pirmasis po Nepriklausomybės bendrasis miesto planas (architektai M. Pakalnis, S. Motieka ir kt.). 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine.[15]

Miesto pavaldumas redaguoti

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1413–1566 m. ? ? Vilniaus vaivadijos centras
1566–1794 m. ? Vilniaus apskrities centras
1794–1796 m. ? Vilniaus gubernijos centras Lietuvos generalgubernatorijos centras
1796–1801 m. ? Lietuvos gubernijos centras
1801–1830 m. ? Vilniaus gubernijos centras
1830–1915 m. ? Vilniaus generalgubernatorijos centras
1920–1922 m. ? ? Vidurinės Lietuvos sostinė
1922–1925 m. ? Vilniaus žemės centras
1925–1939 m. ? Vilniaus miestas, Vilniaus-Trakų apskrities centras Vilniaus vaivadijos centras Antroji Lenkijos Respublika
1939–1941 m. ? Vilniaus apskrities centras
1941–1944 m. ? Vilniaus miesto apygarda, Vilniaus krašto apygardos centras Lietuvos generalinė sritis
1944–1946 m. ?
1946–1950 m. ? respublikinio pavaldumo miestas, Vilniaus apskrities centras
1950–1953 m. ? respublikinio pavaldumo miestas, Vilniaus rajono centras Vilniaus srities centras
1953–1994 m.
nuo 1994 m. 21 seniūnija: Antakalnio seniūnija, Fabijoniškių seniūnija, Grigiškių seniūnija, Justiniškių seniūnija, Karoliniškių seniūnija, Lazdynų seniūnija, Naujamiesčio seniūnija, Naujininkų seniūnija, Naujosios Vilnios seniūnija, Panerių seniūnija, Pašilaičių seniūnija, Pilaitės seniūnija, Rasų seniūnija, Senamiesčio seniūnija, Šeškinės seniūnija, Šnipiškių seniūnija, Verkių seniūnija, Vilkpėdės seniūnija, Viršuliškių seniūnija, Žirmūnų seniūnija, Žvėryno seniūnija Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus rajono savivaldybės centras Vilniaus apskrities centras


Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ „Vilniaus istorija“. vle.lt.
  2. ↑ „Atgal į praeitį: Vilnius 1870-80 m. – ir panašus, ir skirtingas“. lrytas.lt.
  3. ↑ „Vilniaus viešoji biblioteka“. vle.lt.
  4. ↑ A. Srebrakowski, Sejm Wileński 1922 roku. Idea i jej realizacja, Wrocław 1993, A. Srebrakowski, Stosunek mniejszości narodowych Litwy Środkowej wobec wyborów do Sejmu Wileńskiego Archyvuota kopija 2020-07-16 iš Wayback Machine projekto.,A. Srebrakowski, Konflik polsko_litewski na tle wydarzeń roku 1920 Archyvuota kopija 2020-09-30 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ A. Srebrakowski, Uniwersytet Stefana Batorego w Wilnie 1919–1939 Archyvuota kopija 2020-07-16 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ A. Srebrakowski, Wileńska powódź 1931 r. i jej echa in: Wrocław – Śląsk – Polska – pomiędzy Zachodem a Wschodem, red. W. Kucharski, J. Nowosielska-Sobel, Wrocław 2018, l. 298–326 Archyvuota kopija 2021-01-16 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ A. Srebrakowski, Sprawa Wacławskiego, „Przegląd Wschodni” 2004, t. IX, z. 3(35), p. 575–601 Archyvuota kopija 2020-07-16 iš Wayback Machine projekto., Srebrakowski A. – Zamachy petardowe w Wilnie, w 1937 roku. Kronika dokumentalna Archyvuota kopija 2020-07-16 iš Wayback Machine projekto.
  8. ↑ „Vilniaus universitetui – 440 metų“. bernardinai.lt.
  9. ↑ Čaplinskas, Antanas Rimvydas (2008). Vilniaus gatvių istorija: Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. Vilnius: Charibdė. pp. 89 p. ISBN 9789955739081.
  10. ↑ https://www.vsaa.lt/_senamiestis.html
  11. ↑ „Vilniaus universitetas“. vle.lt.
  12. ↑ Lietuvos rytas / Sostinė 2016-02-20 Nr. 7 (3704), p. 7
  13. ↑ Lietuvos istorija: enciklopedinis žinynas. 2011.
  14. ↑ „Lithuania“. whc.unesco.org.
  15. ↑ „Vilnius European Capital of Culture 2009“. en.unesco.org.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vilniaus_istorija&oldid=7167261"