Venesuelos istorija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Šis straipsnis yra apie Venesuelos istoriją.
Prieškolumbinis laikotarpis redaguoti
Iki Kristupui Kolumbui atrandant Amerikos kontinentą dab. Venesuelos teritorijoje gyveno daugybė įvairių indėnų genčių. Jos sudarė keletą etninių grupių, iš kurių svarbiausios buvo karibai, gyvenę dab. Venesuelos rytuose, jos pajūrio vidurio dalyje bei salose, ir aravakai, gyvenę dab. Venesuelos vakaruose. Spėjama, kad XV a. pab. visoje dab. Venesuelos teritorijoje gyveno apie 500 tūkst. žmonių. XVI a. Venesuelos teritorijoje prasidėjus ispanų kolonizacijai, indėnų skaičius sumažėjo. Tai įvyko dėl europiečių atneštų ligų ir indėnų naikinimo žemėse, kuriose buvo Europoje vertinamų išteklių. Indėnų vadai, pvz., Gvaikaipuras (apie 1530–1568) ir Tamanakas (m. 1573) bandė priešintis ispanų įsiveržimams, tačiau ispanai juos nugalėjo.
Kolonijinis laikotarpis redaguoti
1498 m. per savo trečiąją kelionę dab. Venesuelos rytinę pakrantę pasiekė Kristupas Kolumbas, kuris išsilaipino Orinoko žiotyse. 1499 m. rugpjūčio 24 d. ispanų Alonso de Ojeda ir Amerigo Vespucci ekspedicija įplaukė į Marakaibo ežerą, kuriame išvydo polines viršvandenines čiabuvių gyvenvietes; kadangi pastarosios europiečiams labai priminė Veneciją, de Ojeda jo atrastai pakrantei suteikė Venesuelos („Mažosios Venecijos“) vardą, kuris ilgainiui prigijo ir visam gretimam regionui.
Pirmą nuolatinę ispanų gyvenvietę dab. Venesueloje ir visoje Pietų Amerikoje – Naująjį Toledą (dabar – Kumanos m.) – 1515 m. rytinėje Venesuelos pajūrio dalyje įkūrė pranciškonų vienuoliai. Apie 1528 m. Venesueloje pradėtas naudoti juodaodžių vergų darbas (manoma, kad vergijos atsiradimą Venesueloje lėmė vario kasyklų įrengimas Jarakujyje; vergai į Venesuelą gabenti daugiausia iš dab. Kongo, Angolos ir Ganos). 1528–1546 m. buvo įkurta Mažoji Venecija, kuri priklausė vokiečių kolonistams.
XVI-XVII a. Venesuela buvo palyginti nereikšminga Ispanijos kolonija, nes ispanus tada labiau domino kiti, labiau auksu turtingi Pietų Amerikos kraštai, – iš dalies ir dėl šios priežasties baltųjų, metisų ir juodaodžių naujakurių gyvenvietės kartu su naujomis kakavos plantacijomis tuo laikotarpiu kūrėsi ir augo tik dab. Venesuelos pajūryje bei nepertoliausiai nuo Karibų jūros esančiose vietose.
Nuo 1717 m. Venesuela buvo Naujosios Grenados vicekaralystės dalis.
XIX amžius ir Nepriklausomybė redaguoti
XIX a. pr. Venesueloje gyvenę ispanų kolonistų palikuonys save suvokė jau kaip atskirą nuo ispanų visuomenę. Pasinaudodami Napoleono įsiveržimu į Ispaniją 1810 m., tų metų balandį Karakase susirinkę Venesuelos kreolų elito atstovai įvykdė revoliucinį perversmą, po kurio Venesuelos provincijos valdžia perėjo į vad. Revoliucinės chuntos rankas, o 1811 m. liepą buvo paskelbta ir Venesuelos nepriklausomybė. Dar tų metų pavasarį prasidėjo venesueliečiams nesėkmingas I Nepriklausomybės karas, kurio metu žuvo iki pusės baltųjų Venesuelos gyventojų.
1819 m. pab. nuo Ispanijos atsiskyrė vad. (Didžiosios) Kolumbijos Respublika, kurią kartu su Kundinamarkos bei Kito departamentais (dab. Kolumbijos ir Ekvadoro prototipais) sudarė ir Venesuelos departamentas. Tačiau ispanai iš pastarojo buvo išstumti tik 1821 m.
1830 m. sausį Venesuela tapo nuo (Didžiosios) Kolumbijos nepriklausoma valstybe.
XIX a. Venesuelos gyvenimas pasižymėjo ypatingu politiniu nestabilumu. Karinės diktatūros keitė viena kitą, šalį vargino valstybės perversmai ir pilietiniai karai.
XX amžius redaguoti
XX a. I pusėje Venesuela buvo valdoma autoritarinių režimų, kurie nedaug kuo tesiskyrė nuo XIX a. karinių diktatūrų. 1899-1908 m. šalį valdė generolas Kiprianas Kastro Ruisas, 1908-1914, 1922-1929 ir 1931-1935 m. – generolas Chuanas Visentė Gomesas, 1935–1941 m. – generolas Eleasaras Lopesas Kontrerasas, 1941–1945 m. – generolas Isajas Medina Angarita. Iš esmės demokratine valstybe, tiesa, nuolat krečiama korupcijos skandalų, Venesuela tapo tik 1959 m.
Svarbus šalies ekonominio ir socialinio gyvenimo lūžis įvyko netrukus po I pasaulinio karo, kai žemės ūkio produktų gamybą Venesuelos ekonomikoje nustelbė naftos verslas. Iki intensyvios pramoninės eksportui skirtos naftos gavybos pradžios 96 % šalies ekonomikos sudarė kavos ir kakavos auginimas.
1989 m. šalį sukrėtė masinių demonstracijų bei riaušių banga, – tuomet šalies sostinėje ir kai kuriuose gretimuose miestuose vykusių vad. Karakaso neramumų (isp. Caracazo) metu žuvo keli tūkstančiai civilių. Masinės demonstracijos buvo dalies venesueliečių atsakas į krizę, kurią sukėlė prezidento Karloso Andreso Pereso inicijuota „laisvosios prekybos“ politika.
1998 m. prezidento rinkimus Venesueloje laimėjo vad. bolivarianistinio judėjimo lyderis, pasaulyje itin kontroversiškai vertinamas Ugo Čavesas (Hugo Chávez; 2000 m. perrinktas naujai kadencijai).