Vikipedija

Valų kalbos istorija

Valų kalbos istorija skaičiuoja daugiau kaip 14 amžių, kalbininkai joje išskiria archajinį (VI a. vid. – VIII a.), senosios valų kalbos (VIII a. – XII a. pr.), vidurinės valų kalbos (XII a. pr. – XIV a. pb.) ir šiuolaikinės valų kalbos laikotarpius. Šiuolaikinės valų kalbos laikotarpis savo ruožtu skirstomas į ankstyvąjį naujosios valų kalbos (XV a. pr. – XVI a. vid.) ir šiuolaikinės valų kalbos (nuo XVI a. pb.).[1]

Biblija valų kalba Lanundos bažnyčioje Pembrukšyre (1620 m.)

Valų kalbos kilmė redaguoti

Valų kalba priklauso salų keltų kalbų grupės britų kalbų pogrupiui. Egzistuoja hipotezė dėl pirminio salų keltų kalbų giminingumo, ją palaiko, pavyzdžiui, P. Schreiveris.[2] Pasak šios hipotezės, goidelų ir britų kalbos kilusios iš bendros prokalbės ir tarpusavyje turi daugiau bendrų bruožų negu su mirusiomis žemyno keltų kalbomis. Hipotezė teigia, kad senosios valų kalbos pirmtakė yra šiuo metu mirusi, iš britų kalbos kilusi kambrų kalba, o britų kalba savo ruožtu išsirutuliojusi iš britų prokalbės.

Salų keltų kalbų evoliucijos medis, laikantis jų pradinio giminingumo, atrodo taip:

Šios hipotezės kritikai kaip kontrargumentą nurodo aplinkybę, kad salų keltų kalbų grupėje yra žymiai didesnių fonetikos bei leksikos skirtumų negu lyginant šią grupę ir žemyno keltų kalbas.

Patikimų duomenų apie galutinį valų kalbos susidarymą nėra[3]; K. H. Džeksono manymu, fonologinė kalbos sistema susiformavo apie 550 m., ir tuo remdamasis jis siūlė šio laikotarpio kalbą vadinti „primityviąja valų kalba“ (angl. Primitive Welsh)[3]; lietuvių, rusų literatūroje seniausiąjį kalbos laikotarpį įprasta vadinti „archajiniu“.[1] Archajinė valų kalba tikriausiai buvo vartojama Velse ir Senojoje Šiaurėje, britiškai kalbančiose srityse, šiuo metu jose plyti Šiaurės Anglija ir Pietų Škotija. V–VI a. atsirado ankstyvosios valų poezijos kūrinių, nors tikslus jų datavimas ir kalba, kuria jie pradžioje buvo parašyti, tebelieka mokslinių ginčų objektu.[3] Pirmieji žinomi valų poetai – Aneirinas, Taliesinas, Bluhvardas, Talhajarnas Tad Avenas ir Kianas, vis dėlto išlikę tik pirmųjų dviejų poetų kūrinių, jie priskiriami VI a. Šis laikotarpis vadinamas „seniausiąja poezija“ (val. Yr Hengerdd). Visi to meto poezijos kūriniai gyvavo tik žodžiu ir buvo užrašyti žymiai vėliau.

Kalbos pavadinimas – valų kalba (angl. Welsh) – atsirado kaip egzonimas, valų kalbai ir jos vartotojams jį davė anglakalbiai britų salų gyventojai, šis pavadinimas reiškė „svetimšalių kalba“, „svetimšaliai“ (plg. germ. prok. *walhaz 'svetimšalis; keltas'). Valų kalbos savivardis „kimraig“ (val. Cymraeg) kilo nuo vališko Velso pavadinimo (val. Cymru). Valų kalba nuo pat pradžių buvo užrašoma lotynų abėcėle.[1]

Senoji valų kalba redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Senoji valų kalba.

Valų kalbos raidą nuo VIII a. vidurio iki XII a. pradžios kalbininkai vadina senąja valų kalba (val. Hen Gymraeg). Šiuo laikotarpiu rašte dar nepastebima vartojant dvigubos l (liuit > Llywyd) šoniniam pučiamajam priebalsiui /ɬ/ žymėti, ir dvigubos d, kuri nurodo /ð/ (did > dydd). Drauge to meto lotynų raidė u vartojama žymint /y/, /ʊ/ ir /v/, kurie vidurinėje valų kalboje buvo pakeisti u, w ir f, v. Viena iš pagrindinių visų salų keltų kalbų ypatybių – priebalsių mutacija – senosios valų kalbos rašyboje taip pat neatspindima.

VIII a. užrašas Tevino (val. Tywyn) bažnyčioje rodo, kad senojoje valų kalboje daiktavardžiai buvo linksniuojami.[4]

Senąja valų kalba buvo parašyti karaliaus Hivelo Gerojo įstatymai[5] (kurie mūsų laikus pasiekė tik vidurinės valų ir lotynų kalbų[6] rankraščiuose).

Vidurinė valų kalba redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Vidurinė valų kalba.

Vidurine valų kalba (val. Cymraeg Canol) vadinamas nuo XII iki XIV a. trukęs kalbos raidos laikotarpis. Jis ištirtas daug geriau nei ankstesnysis, nes yra išlikę nemaža dokumentų šia kalba. Vidurine valų kalba užrašyti beveik visi išlikę „Mabinogio“ apysakų rankraščiai, nors patys kūriniai parašyti žymiai anksčiau. Tarp vidurinės valų kalbos raštų – istoriko ir bažnyčios rašytojo Geraldo Kambriečio (maždaug 1146–1223 m.) rankraštis, kuriame jis pasakoja karaliaus Henriko II istoriją. Geraldo rankraštyje sakoma, kad viename iš savo žygių karalius Henrikas II paklausė senuko iš Penkadero kaimo, ar jis mano, jog valų kalbai yra vilties išlikti, ir senukas į tai atsakė:

Viešpatie, šią tautą gãli persekioti, silpninti ir žudyti tavo kareiviai, kaip tai dažnai darė ir kiti ankstesniais laikais; bet nuo žmogaus rūstybės ji neišnyks, jei drauge nebus nubausta Dievo rūstybės. Kad ir kas atsitiktų, nemanau, kad Paskutinio teismo dieną kas nors, be valų ir ne valų kalba, už šį žemės kampelį galės atsakyti Aukščiausiajam Teisėjui.[7]

Vidurinės valų kalbos fonologija panaši į dabartinės valų kalbos, skirtumai nežymūs. Šiais laikais garsą /ɨ/ šiaurinėse tarmėse ir garsą /i/ pietinėse tarmėse žyminti raidė u vidurinėje valų kalboje vartota suapvalintam vidurinės eilės viršutinio pakilimo balsiui /ʉ/ nurodyti. Vidurinės valų kalbos nekirčiuotiems galiniams skiemenims būdingas dvibalsis aw šiuolaikinėje valų kalboje pavirto o (pavyzdžiui, vid. val. k. marchawc > šiuol. val. k. marchog 'raitelis'). Panašiai vidurinės valų kalbos dvibalsiai ei ir eu pavirto ai ir au (vid. val. k. seith > šiuol. val. k. saith 'septyni', vid. val. k. heul > šiuol. val. k. haul 'saulė').[8]

Šiuolaikinė valų kalba redaguoti

 
Biblija valų kalba, 1588 m.

Ankstyvoji naujoji valų kalba redaguoti

Laikotarpis nuo XV a. pradžios iki XVI a. vidurio vadinamas ankstyvąja naująja valų kalba.[1] Tai buvo didikų (rūmų, kilmingųjų žmonių) poetų (val. Y Cywyddwyr) laikai, poezijai didelę įtaką buvo padaręs įžymus XIV a. poetas Davidas ap Gvilimas,[9] pramintas „valų Petrarka“.

Šiuolaikinė valų kalba redaguoti

Šiuolaikinė valų kalba prasideda nuo 1588 m. V. Morgano Biblijos leidimo.[10] Kaip ir 1611 m. angliškoji Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimo versija anglų kalbai, taip ir Morgano Biblija valų kalbai padarė stiprią stabilizuojamąją įtaką.[11] Kalbos rašyba nusistovėjo XVII a. pradžioje.[1]

XIX a. redaguoti

Valų kalba gavo postūmį plėtotis tada, kai XIX a. buvo išleisti pirmieji išsamūs valų kalbos žodynai. Senųjų valų leksikografų, sakykime, D. S. Evanso,[12] darbas įgalino tiksliai dokumentuoti kalbą, o šiuolaikiniai žodynai, pavyzdžiui, „Geiriadur Prifysgol Cymru“ („Velso universiteto žodynas“), yra tiesioginiai XIX a. žodynų sekėjai.

Nepaisant šios plėtotės, Jungtinės Karalystės mokyklose mokiniams buvo aktyviai trukdoma vartoti valų kalbą. „Sučiupti“ bekalbant vališkai mokiniai ant kaklo turėjo nešioti lentelę, kuri vėliau būdavo perduodama kitiems „kaltininkams“.[13]

Vykstant Jungtinės Karalystės pramonės perversmui po 1800 m. į Velsą plūstelėjo anglakalbių darbininkų srautas, dėl to vyko valų erozija ir susidarė dvikalbė aplinka, kuri beveik įsivyravo. Drauge teisinis valų kalbos statusas buvo žemesnis negu anglų kalbos ir ši kalba vartotojų skaičiumi ėmė pranokti valų kalbą, išskyrus kaimo gilumą, ypač šiaurės vakarų ir šiaurės Velse. Reikšminga išimtis buvo tik Velso nonkonformistų bažnyčios, jos valų kalbą tebevartojo aktyviai.[14]

XX a. redaguoti

XX a. pradžioje valų kalbos vartotojų skaičius sumažėjo tiek, kad kalba per keletą kartų̃ turėjo mirti.

1911 m. surašymo duomenimis, Velse ir Monmutšyre gyveno kiek mažiau negu 2,5 milijono vyresnių nei trejų metų gyventojų, iš jų 43,5 % kalbėjo vališkai (8,5 % – valų vienkalbiai, 35 % – kalbantys dviem kalbom, anglų ir valų). Ankstesnio, 1891 m. surašymo duomenimis, iš 1,5 milijono gyventojų vališkai kalbėjo 49,9 % žmonių (15,1 % – vienkalbiai, 34,8 % – dvikalbiai). Drauge valų kalbos pasiskirstymas Velse buvo netolygus, dauguma jų buvo susitelkę penkiose srityse:

Už šių penkių sričių ribų vališkai kalbančiųjų dauguma fiksuojama dar dviejuose rajonuose:

1925 m. Pulhelyje (Gvinede) vykusiame valų muzikos ir literatūros festivalyje buvo įkurta Velso partija, savo pagrindiniu tikslu ji paskelbė valų kalbos plėtrą.[16]

„Gaisras pusiasalyje“ (1936 m.) redaguoti

1936 m. Jungtinės Karalystės vyriausybė nusprendė Peniberte, Lino pusiasalyje[17] įrengti Karališkųjų oro pajėgų treniruočių stovyklą ir oro uostą. Protesto akcija dėl vyriausybės sprendimo buvo vadinama val. Tân yn Llŷn („gaisras pusiasalyje“).[18] Jungtinės Karalystės vyriausybė pasirinko Lino pusiasalį kariniams objektams statyti po to, kai planai juos įrengti Nortumberlande ir Dorsete sukėlė vietinių gyventojų protestus.[19]

Vis dėlto Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Stenlis Boldvinas atsisakė atsižvelgti į protestą dėl karinių bazių Velse statybos, nepaisydamas pusės milijono protestuojančių valų interesams atstovaujančios deputatų grupės.[19] Valų dramaturgas ir visuomenės veikėjas Sondersas Džonas Luisas (Saunders John Lewis) šiuo atžvilgiu rašė, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė ketina „svarbiausius valų kultūros, kalbos ir literatūros“ šaltinius paversti barbariškų karybos metodų tobulinimo vieta.[19]

1936 m. rugsėjo 8 d. valų patriotai Sondersas Džonas Luisas, Luisas Valentainas (Lewis Valentine) ir Deividas Džonas Viljamsas (David John Williams) buvo apkaltinti riaušių organizavimu ir suimti.[19] Karnarvone surengtas teismas negalėjo jiems paskelbti nuosprendžio, nes teisena vyko anglų kalba, o teisiamieji iš principo kalbėjo tik vališkai, ir bylos nagrinėjimas buvo perkeltas į Londono Senojo Beilio teismą. „Trejeto“ nariai buvo nuteisti devynis mėnesius kalėti Vormvud Skrabso kalėjime, iš jo išėję buvo sutikti kaip didvyriai, Karnarvone juos pasitiko 15 tūkstančių žmonių minia.[19]

Radijo transliacijos valų kalba ir 1931 m. surašymas redaguoti

Velse pradėjus transliuoti radijo programas (angl. BBC Radio Wales) Velso partija ėmė protestuoti, nes nebuvo transliacijų valų kalba. Kampanija buvo sėkminga ir 4-ojo dešimtmečio viduryje pradėtos transliuoti laidos valų kalba, o 1937 m. buvo įkurtas oficialus vališkas radijo kanalas.[20] Tačiau televizijos kanalo valų kalba Velse nebuvo iki 1982 m.

1931 m. surašymo duomenimis, kiek daugiau nei 2,5 milijono gyventojų turėjusiame Velse valų kalbos vartotojų procentas buvo kritęs iki 36,8 %, daugiausia jų buvo susitelkę Anglesyje – 87,4 %, Keredigione – 87,1 %, Merionetšyre – 86,1 %, Karmardene – 82,3 %, Karnarvone – 79,2 %. Radnoršyre ir Monmutšyre valų kalbos vartotojai sudarė mažiau kaip 6 % gyventojų.[21]

1942 m. Velso įstatymas dėl teisenos redaguoti

Po 1936 m. teismo proceso dėl „gaisro pusiasalyje“, kai teismas Karnarvone negalėjo paskelbti nuosprendžio, nes teisena buvo vykdoma angliškai, o teisiamieji iš principo kalbėjo tik vališkai, valų kalbos vartotojų bendruomenė ėmė reikalauti teiseną vykdyti valų kalba. 1939 m. Kardife surengtame vališkame muzikos ir literatūros festivalyje (aistedvode) Velso bendruomenių sąjunga (val. Undeb Cymdeithasau Cymru) priėmė peticiją, raginančią vartoti valų kalbą teismuose. Peticija parlamentui buvo pateikta 1941 m. ir 1942 m. buvo priimtas Velso įstatymas dėl teisenos, jame numatyta valų kalbą vartoti greta anglų kalbos.[22]

„Kalbos likimas“ ir 1961 m. surašymas redaguoti

1962 m. Sondersas Džonas Luisas (Saunders John Lewis) radijuje pasakė kalbą „Kalbos likimas“ (val. Tynged yr Iaith), kurioje pranašavo, kad valų kalba greitai išnyks, jei nedelsiant nebus imtasi ryžtingų veiksmų. S. Dž. Luiso kalba buvo atsakas į 1961 m. surašymo rezultatus, rodančius, jog valų kalbos vartotojų procentas krito – nuo 36 % 1931 m. iki 26 % 1961 m. Velse esant 2,5 milijono gyventojų. Merionetšyre, Anglesyje, Karmartene ir Karnarvone vališkai kalbėjo 75 % gyventojų, o labiausiai kalbos vartotojų sumažėjo Glamorgano, Flintšyro ir Pembrukšyro grafystėse.[23][24]

S. Dž. Luisas savo kalba siekė motyvuoti Velso partiją imtis ryžtingesnių veiksmų valų kalbai populiarinti, tačiau rezultatas buvo tik tas, kad buvo įkurta Valų kalbos draugija, o vėliau tais pačiais metais Velso partija Glamorgane, Pontardave surengė vasaros stovyklą.[25]

1967 m. aktas dėl valų kalbos redaguoti

1967 m. Jungtinės Karalystės parlamente priimtas aktas dėl valų kalbos (angl. Welsh Language Act 1967) teikė tam tikrų galimybių vartoti valų kalbą valstybinių dokumentų rengyboje, konkrečiai – teikė teisę žodžiu vartoti valų kalbą teisme Velse, jei teismas apie tai iš anksto įspėjamas.[26] Šis teisinis aktas buvo priimtas remiantis Deivido Hjugeso Perio (David Hughes Parry) 1965 m. publikuota ataskaita, kurioje siūloma anglų ir valų kalboms suteikti vienodą teisinę galią jas vartojant žodžiu ir raštu, rengiant dokumentus tiek Velso teismuose, tiek ir Velso valstybinėse institucijose. Priimtame įstatyme (akte) buvo atsižvelgta ne į visas Deivido Hjugeso Perio rekomendacijas. Iki priimant šį aktą valstybinėse Velso įstaigose žodžiu buvo vartojama tik anglų kalba.

Bado streikas dėl televizijos kanalo „S4C“ redaguoti

Kaip pažymi daktaras Džonas Deivisas (John Davies), 1979 m., kai Velso parlamento „kampanija taip“ patyrė nesėkmę, konservatorių partijos sekretorius pranešė, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė neįvykdė savo įsipareigojimo įkurti valų kalba transliuojančio televizijos kanalo, o tai Velse sukėlė visuotinį pasipiktinimą ir nepasitenkinimą.[27]

1980 m. pradžioje daugiau kaip 2000 Velso partijos narių paskelbė esą pasiruošę būti įkalinti, užuot mokėję licencijos mokestį už televiziją, o tų pačių metų pavasarį partijos atstovas Gvinvoras Evansas (Gwynfor Evans) paskelbė pasiryžęs surengti bado streiką, jei nebus įkurtas vališkai transliuojantis televizijos kanalas. 1980 m. rugsėjo pradžioje, Dž. Deiviso vertinimu, „aistros pasiekė ribas“,[28] tokiomis aplinkybėmis 1980 m. rugsėjo 17 d. Jungtinės Karalystės vyriausybė priėmė atitinkamą sprendimą ir 1982 m. lapkričio 2 d. pradėjo dirbti televizijos kanalas „S4C“ (val. Sianel Pedwar Cymru – „Ketvirtasis Velso kanalas“), žiūrimiausiu laiku transliuojantis tik valų kalba.[29][30]

1993 m. aktas dėl valų kalbos redaguoti

1993 m. akte dėl valų kalbos (angl. Welsh Language Act 1993) nurodoma, kad Velso valstybiniame ekonomikos sektoriuje valų kalba vartojama lygiomis teisėmis su anglų kalba. Tai buvo žingsnis į priekį, lyginant su 1535–1542 m. Velso įstatymais (angl. Laws in Wales Acts 1535 and 1542), kurie teismuose ir kitose Velso valstybinio pavaldumo srityse buvo įteisinę vien tik anglų kalbą. Nors 1967 m. aktas dėl valų kalbos buvo suteikęs tam tikrų teisių vartoti valų kalbą teismuose, 1993 m. aktas pirmą kartą viešajame gyvenime sulygino valų ir anglų kalbų teises.[31]

Laikantis 1993 m. akto, buvo įkurta speciali institucija – Velso kalbos taryba,[32] atsakinga Velso valstybės sekretoriui, į jo pareigas įėjo teikti pagalbą, kad būtų vartojama valų kalba, ir rūpintis kitų 1993 m. įstatymo punktų laikymusi. Be to, šis įstatymas (aktas) valų kalbos vartotojams suteikė teisę pasitelkti savo kalbą teismuose bet kokiomis aplinkybėmis, skirtingai nuo 1967 m. akte įtvirtintų normų, 1967 m. aktas numatė ribotą galimybę vartoti valų kalbą teismuose. 1993 m. aktas įpareigojo visas Velso gyventojams paslaugas teikiančias valstybinio sektoriaus organizacijas vartoti valų ir anglų kalbas lygiateisiškai, tačiau šie reikalavimai nebuvo taikomi privačiam verslui.[31]

Kai kurie Velso valstybės sekretoriaus įgaliojimai pagal 1993 m. aktą vėliau buvo perduoti Velso parlamentui, bet dalis įgaliojimų liko Jungtinės Karalystės vyriausybei.

2000 m. Lanelyje vykusiame Nacionaliniame Velso muzikos ir literatūros festivalyje Kinogas Davisas (Cynog Dafis), Velso parlamento pirmininkas, skatino naująjį kalbos judėjimą Velse, Jungtinėje Karalystėje ir Europos Sąjungoje valų kalbos atžvilgiu imtis lobizmo.[33] Savo kalboje K. Davisas ragino kitas valų kalbą remiančias grupes glaudžiau bendradarbiauti, kad būtų sukurtas palankus klimatas, dėl kurio valų kalbos vartojimas būtų „patrauklus, jaudinantis, pasididžiavimo dalykas ir galios požymis“.[33] K. Davisas taip pat nurodė Kataloniją ir Baskų kraštą kaip sektinus sėkmingus pavyzdžius.[33]

Su K. Davisu ėmė polemizuoti buvęs Velso partijos lyderis lordas Davidas Elisas-Tomasas (Dafydd Elis-Thomas). Valų jaunimo lygos muzikos ir literatūros festivalyje (aistedvode) D. Elisas-Tomasas sakė, jog nėra būtinybės priimti papildomo įstatymo dėl valų kalbos, remdamasis tuo, kad „norint ginti kalbos ateitį pakanka geros valios“.[34] D. Eliso-Tomaso pasisakymas buvo sukritikuotas, dauguma forumo dalyvių pareikalavo jį pašalinti iš Velso parlamento vadovybės.[34]

XXI a. redaguoti

2001 m. surašymas ir konfliktas dėl „antrųjų namų“ redaguoti

 
Valų kalbos vartotojų procentas įvairiose Velso grafystėse

1991 m. surašymo duomenimis, valų kalbos vartojimo lygis stabilizavosi 1981 m. lygmeniu (18,7 %).[35]

2001 m. surašymo duomenimis, valų kalbos vartotojų skaičius Velse padidėjo pirmąjį kartą per daugiau nei 100 metų, iki 20,8 %, o 2001 m. regione buvo daugiau kaip 2,9 milijono gyventojų. Be to, 28 % Velso gyventojų teigė suprantą vališkai.[36] Surašymo duomenys parodė, kad labiausiai kalbos vartotojų padaugėjo miestietiškuose rajonuose, ypač Kardife – nuo 6,6 % 1991 m. iki 10,9 % 2001 m. − ir Rondoje-Kinone-Tafe – nuo 9 % 1991 m. iki 12,3 % 2001 m.[36] Drauge kalbos vartotojų sumažėjo Gvinede nuo 72,1 % iki 68,7 %, o Keredigione atitinkamai nuo 59,1 % iki 51,8 % .[36] Tačiau Keredigione buvo didžiausias gyventojų prieaugis – 19,5 %, palyginti su 1991 m.[36]

Buvusio Velso partijos patarėjo Seimono Glino (Seimon Glyn) vertinimu, kai kuriose vietovėse valų kalbos vartotojų sumažėjo dėl nekilnojamojo turto kainų Velse augimo, pasiekusio tokį lygį, kad nekilnojamasis turtas vietiniams gyventojams tapo neįperkamas, ir šis faktas, S. Glino manymu, galėjo privesti prie to, kad „…tradicinės valų bendruomenės galėjo mirti“.[37]

Kaimiškose Velso vietovėse nekilnojamojo turto paklausą daugiausia lemia pirkėjai, ieškantys antrųjų namų kaip užmiesčio vilų arba norintys ten gyventi išėję į pensiją. Dėl žemų, palyginti su Anglijos nekilnojamuoju turtu, kainų į Velsą plūsta ypač daug pirkėjų iš Anglijos.[38][39] Kadangi būsto kainų augimas Velse lenkė vidutinių pajamų augimą, dauguma velsiečių neįstengė įsigyti net pirmųjų namų, negalėdami varžytis su antrųjų namų pirkėjais.[39] Tokiu būdu 2001 m. beveik trečdalis Gvinede parduotų namų buvo įsigyti „išorinių“ pirkėjų, o ne grafystės gyventojų, ir, kai kurių grafystės bendruomenių duomenimis, maždaug trečdalis nupirktų namų buvo naudojami kaip užmiesčio vilos.[40][41]

Vietinių gyventojų „išstūmimo“ iš būsto rinkos problema būdinga daugeliui kaimiškų Jungtinės Karalystės bendruomenių, tačiau Velse ji sudėtingesnė dėl kalbos veiksnio: dauguma nekilnojamąjį turtą Velse nusipirkusių naujųjų gyventojų nemoka valų kalbos.[40][42][43][44] Šiuo atžvilgiu S. Glinas sakė: „jei jūsų bendruomenėje gyvena daugiau kaip 50 % kalbančiųjų užsienio kalba, jūs beveik iš karto prarasite savo gimtąją kalbą“.[45]

Velso partija mėgino reguliuoti antrųjų namų įsigijimo Velse procesus, sakykime, 2001 m. Davido Viglio (Dafydd Wigley) vadovaujama darbo grupė rekomendavo bendruomenių valdžioms vietiniams gyventojams skirti subsidijas ir dotacijas namams pirkti ir dvigubai padidinti municipalinio mokesčio normą kaip užmiesčio vilos naudojamiems namams sekant Šiaurės Škotijos aukštumose priimtomis priemonėmis.[41][42][45] Tačiau šiuos pasiūlymus Velso parlamente atmetė leiboristų ir liberaldemokratų koalicija. Pavyzdžiui, liberaldemokratas Piteris Bleikas (Peter Black) pareiškė, kad „mes negalime priimti baudžiamųjų priemonių prieš „antrųjų namų“ savininkus, nes tai padarys įtaką vietinių gyventojų namų vertei“.[45].

Anglijos Eksmuro nacionalinio parko valdžia, priešingai, nuo 2001 m. pradėjo organizuoti antrųjų namų įsigijimą, todėl nekilnojamojo turto kaina išaugo 31 %. Elvinas Luidas (Elfyn Llwyd), Velso partijos parlamentinės frakcijos vadovas, šiuo klausimu sakė, kad Eksmuro nacionaliniame parke rūpesčiai tokie patys, kaip ir Velse, tačiau Velse yra papildomų, su kalba ir kultūra susijusių, problemų.[43] S. Glino nuomonę E. Luidas pakomentavo taip: „kai tai daroma Eksmure, siekiant apginti savo bendruomenę – tai normalu, bet tereikia prabilti apie tą patį Velse − tuojau pat tai bus pavadinta rasizmu…“[43]

E. Luidas ragino kitas partijas prisidėti prie diskusijos dėl galimybės Eksmuro patirtį diegti Velse: „… maldauju juos susėsti prie bendro stalo ir pažiūrėti, ar galime Eksmuro patirtį pritaikyti Velse“.[43]

Sekdama Eksmuro pavyzdžiu 2002 m. pavasarį Snoudonijos ir Pembrukšyro pakrantės nacionalinių parkų valdžia pradėjo organizuoti galimybę savo teritorijose įsigyti antruosius namus.[46] Norintieji šiose vietovėse įsigyti naujus namus turėjo pateikti rimtų argumentų, dėl ko nori čia juos pirkti, arba atskleisti glaudžias sąsajas su šiomis vietovėmis.

Valų patriotų politika XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje davė tam tikrų vaisių. Veikia ne tik radijo ir televizijos kanalai valų kalba, bet ir iki 16 m. Velso mokyklose privaloma mokytis valų kalbos.[47]

2011 m. surašymas ir tolesnės priemonės dėl valų kalbos plėtotės redaguoti

 
Dvikalbis užrašas prie Kardifo oro uosto. Vališkuose regionuose vališki užrašai yra pirmiau angliškų.

2011 m. surašymas rodo, kad mokančiųjų vališkai procentas sumažėjo nuo 20,8 % iki 20,0 %.[35]

2011 m. buvo panaikinta Valų kalbos taryba ir įkurta Valų kalbos komisaro pareigybė. Pagrindinis Valų kalbos komisaro uždavinys – užtikrinti valų kalbos vartojimą,[48] Valų kalbos komisaro veikla grindžiama dviem pagrindiniais principais:[49]

  • valų kalba Velse privalo turėti ne blogesnes funkcionavimo sąlygas negu anglų kalba;
  • Velso gyventojams (jeigu jie nori) privaloma suteikti galimybę naudotis žiniasklaida valų kalba.

Pirmąja Valų kalbos komisare tapo Merė Hyus (Meri Huws), anksčiau ėjusi Valų kalbos tarybos vykdomojo direktoriaus pavaduotojo pareigas.[50].

2012 m. Velso parlamentas priėmė Velso įstatymą dėl valstybinių kalbų (angl. National Assembly for Wales (Official Languages) Act 2012), kuris 2012 m. lapkričio 12 d. gavo Jos Didenybės Elžbietos II karališkąjį patvirtinimą. Pasak šio įstatymo, Velso parlamentas vykdo veiklą dviem kalbom, anglų ir valų, jos turi vienodą galią.[51][52][53]

Išnašos redaguoti

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Королёв 2000.
  2. ↑ Cowgill 1975; McCone 1991, 1992; Schrijver 1995
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Koch 2006, p. 1757.
  4. ↑ Simon Jenkins, 2008, Wales: churches, houses, castles, Allen Lane, London, p. 244
  5. ↑ Davies, Janet (1999). The Welsh Language. Cardiff: University of Wales. p. 135. ISBN 070831516X.
  6. ↑ „Peniarth 28: a Latin text of the Laws of Hywel Dda“. The National Library of Wales. Suarchyvuotas originalas 2011-08-11. Nuoroda tikrinta 2021-03-03.
  7. ↑ Tekstas anglų kalba: My Lord king, this nation may now be harassed, weakened and decimated by your soldiery, as it has so often been by others in former times; but it will never be totally destroyed by the wrath of man, unless at the same time it is punished by the wrath of God. Whatever else may come to pass, I do not think that on the Day of Direst Judgement any race other than the Welsh, or any other language, will give answer to the Supreme Judge of all for this small corner of the earth. Žr.: Old Man of Pencader, Nuoroda tikrinta 2021-03-04
  8. ↑ Evans 1964.
  9. ↑ Фалилеев, Александр (2004 (№ 68)). „Круг чтения в условиях многоязычия: Уэльс в конце XIV века“. «Журнальный зал». Suarchyvuotas originalas 2012-10-13. Nuoroda tikrinta 2021-03-04. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  10. ↑ „Welsh Bible 1588“ (anglų). The National Library of Wales. Suarchyvuotas originalas 2011-08-11. Nuoroda tikrinta 2021-02-28.
  11. ↑ Davies, Janet. The Welsh Language. p. 25.
  12. ↑ Hughes, Richard Edmund. „Evans, Daniel Silvan“. The National Library of Wales. Suarchyvuotas originalas 2011-08-11. Nuoroda tikrinta 2021-02-28.
  13. ↑ BBC Wales — History — Themes — Welsh language: The Welsh language in 19th century education, Nuoroda tikrinta 2021-03-04
  14. ↑ Davies Gwyn 2002.
  15. ↑ Language in Wales, 1911 (official census report), Table I.
  16. ↑ Davies 1994, p. 547.
  17. ↑ „Lìno pùsiasalis“. Pasaulio vietovardžiai, VLKK. Nuoroda tikrinta 2021-03-04.
  18. ↑ Davies 1994, p. 593.
  19. ↑ 19,0 19,1 19,2 19,3 19,4 Davies 1994, p. 592.
  20. ↑ Davies 1994, p. 590.
  21. ↑ County map 1931 BBC Wales History Extracted 12-03-07 Archyvuota kopija 2008-01-10 iš Wayback Machine projekto.
  22. ↑ Welsh Courts Act 1942
  23. ↑ 1961 BBCWales History extracted 12-03-07 Archyvuota kopija 2008-01-10 iš Wayback Machine projekto.
  24. ↑ 1931 BBCWales History extracted 12-03-07 Archyvuota kopija 2008-01-10 iš Wayback Machine projekto.
  25. ↑ Morgan 1981.
  26. ↑ UK Statute Law Database
  27. ↑ Davies 1994, p. 690.
  28. ↑ Davies 1994, p. 667.
  29. ↑ „S4C Corporate“. S4C.co.uk. Suarchyvuotas originalas 2011-08-11. Nuoroda tikrinta 2021-03-04.
  30. ↑ „S4c’s Welsh Language Scheme“ (PDF). S4C.co.uk. 2006-05-25. Suarchyvuotas originalas (pdf) 2011-08-11. Nuoroda tikrinta 2021-03-04.
  31. ↑ 31,0 31,1 Welsh Language Act 1993
  32. ↑ Bwrdd yr Iaith Gymraeg
  33. ↑ 33,0 33,1 33,2 Call for new language movement Tuesday, 8 August, 2000 extracted 27 Jan 2008
  34. ↑ 34,0 34,1 Elis-Thomas in language row Sunday, 4 June, 2000 extracted 27 Jan 2008
  35. ↑ 35,0 35,1 Darlun ystadegol o sefyllfa’r Gymraeg Archyvuota kopija 2016-02-05 iš Wayback Machine projekto.
  36. ↑ 36,0 36,1 36,2 36,3 Census shows Welsh language rise Friday, 14 February, 2003 extracted 12-04-07
  37. ↑ 'Racist' remarks lost Plaid votes, BBC Wales, 3 September, 2001
  38. ↑ Property prices in England and Wales Wednesday, 8 August, 2001, extracted 24 Jan 2008
  39. ↑ 39,0 39,1 House prices outpacing incomes Monday, 3 December, 2001, extracted 24 Jan 2008
  40. ↑ 40,0 40,1 Apology over 'insults' to English, BBC Wales, 3 September, 2001
  41. ↑ 41,0 41,1 UK: Wales Plaid calls for second home controls, BBC Wales, November 17, 1999
  42. ↑ 42,0 42,1 Double tax for holiday home owners Thursday, 16 December, 1999, extracted 24 Jan 2008
  43. ↑ 43,0 43,1 43,2 43,3 Controls on second homes reviewed Wednesday, 5 September, 2001 extracted 24 Jan 2008
  44. ↑ Gwynedd considers holiday home curb Tuesday, 9 April, 2002, extracted 24 Jan 2008
  45. ↑ 45,0 45,1 45,2 Plaid plan 'protects' rural areas, BBC Wales, 19 June, 2001
  46. ↑ Park to ban new holiday homes Wednesday, 6 March, 2002 extracted 24 Jan 2008
  47. ↑ School Census Results, 2012[neveikianti nuoroda]
  48. ↑ Aim of the Welsh Language Commissioner, Gwefan Comisiynydd y Gymraeg. Nuoroda tikrinta 5 kovo 2021  Archyvuota kopija 2015-07-09 iš Wayback Machine projekto.
  49. ↑ „Oficialus Valų kalbos komisaro puslapis“. Suarchyvuotas originalas 2015-09-28. Nuoroda tikrinta 2021-03-05.
  50. ↑ „Meri Huws / the Commissioner“. Suarchyvuotas originalas 2015-12-24. Nuoroda tikrinta 2021-03-05.
  51. ↑ „First Welsh Act passes into law“. Caerphilly Observer. 2012-11-13. Suarchyvuotas originalas 2012-11-16. Nuoroda tikrinta 2021-03-05.
  52. ↑ Morris, Steven (2012-11-12). „Welsh assembly passes its first bill“. The Guardian. Nuoroda tikrinta 2021-03-05.
  53. ↑ Masters, Adrian (2012-11-12). „First Welsh law 'for 600 years'“. ITV Wales. Nuoroda tikrinta 2021-03-05.

Literatūra redaguoti

  • Калыгин В.П., Королёв А.А. (2006), Введение в кельтскую филологию. Изд. 2, испр, М.: Комкнига, p. 272, ISBN 5-484-00265-6 
  • Королёв А.А. (2000), "Валлийский язык", Языки мира. Германские языки. Кельтские языки, М.: Academia. Серия: Языки Евразии, p. 472, ISBN 5-87444-101-8 
  • Фалилеев А.И., Древневаллийский язык, СПб: Наука, p. 96, ISBN 5-02-028524-2 
  • Ballinger, John (1906), The Bible in Wales: A Study in the History of the Welsh People, London: Henry Sotheran & Co. 
  • Warren Cowgill (1975), "The origins of the Insular Celtic conjunct and absolute verbal endings", in H. Rix (ed.), Flexion und Wortbildung: Akten der V. Fachtagung der Indogermanischen Gesellschaft, Regensburg, 9.–14. September 1973, Wiesbaden: Reichert, p. 40—70, ISBN 3-920153-40-5 
  • Davies Gwyn (2002), A light in the land: Christianity in Wales, 200–2000, Bridgend: Bryntirion Press, ISBN 1-85049-181-X .
  • Davies, John (1994), A History of Wales, Penguin, ISBN 0-14-014581-8 
  • Evans, D. Simon (1964), A Grammar of Middle Welsh, Dublin: Dublin Institute for Advanced Studies, ISBN 1-85500-000-8 
  • Koch, John T. (2006), Celtic Culture: A Historical Encyclopedia, ABC-CLIO 
  • McCone, Kim (1991), "The PIE stops and syllabic nasals in Celtic", Studia Celtica Japonica 4: 37—69 
  • McCone, Kim (1992), "Relative Chronologie: Keltisch", in R. Beekes, A. Lubotsky, and J. Weitenberg (eds.), Rekonstruktion und relative Chronologie: Akten Der VIII. Fachtagung Der Indogermanischen Gesellschaft, Leiden, 31. August–4. September 1987, Institut für Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck, p. 12—39, ISBN 3-85124-613-6 
  • Morgan, K. O. (1981), Rebirth of a Nation, Oxford: OUP 
  • Schrijver, Peter (1995), Studies in British Celtic historical phonology, Amsterdam: Rodopi, ISBN 90-5183-820-4 


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Valų_kalbos_istorija&oldid=7243592"