Vaiduoklių medžioklė

Vaiduoklių medžioklė – bendras terminas, apibūdinantis vaiduoklių paiešką ir tyrimus. Dažniausiai medžiotojų komandą sudaro 4–8 individai, renkantys vaiduoklių buvimo įrodymus, taip pat bandantys užmegzti su jais ryšį, prašyti palikti apsėstą vietą. Kiekvienas komandos narys paprastai turi skirtingas pareigas, pavyzdžiui, fotografuoja ar įrašinėja garsus. Vaiduoklių medžiotojai dažniausiai yra iškviečiami žmonių, manančių, kad jų name ar kitame objekte vaidenasi. Didelė dalis komandų dirba nemokamai, savo malonumui ar iš mokslinių interesų.

Vaiduoklių medžioklė yra tipiškas pseudomokslas. Medžiotojai elgesiu mėgdžioja mokslininkus, dažnai matuoja ir užrašinėja įvairius parametrus (temperatūra, elektromagnetiniai laukai), tarp kitų prietaisų naudoja infraraudonųjų spindulių bei naktinio filmavimo kameras, diktofonus įrašinėti tariamiems vaiduoklių balsams, kompiuterius. Tačiau jų tyrimų metodai nėra moksliniai, dažniausiai remiasi konfirmacijos klaida, kai bet koks aptiktas ne visai įprastas įvykis priskiriamas vaiduoklių veiklai, pavyzdžiui, netikėtai išsekusios fotoaparato baterijos. Diktofonu įrašyto baltojo triukšmo vėliau klausomasi ir stengiamasi jame rasti vaiduoklių balsų (pareidolija).

Kai kurios komandos naudoja ir visiškai nemokslinius metodus, į komandą pasikviečia mediumų ar ekstrasensų, tariamai kontaktuojančių su vaiduokliais. Tokia praktika laikoma kontroversiška ir tarp pačių vaiduoklių medžiotojų.

Manoma, kad pirmoji vaiduoklių tyrimų istorija aprašyta Plinijaus Jaunesniojo. Ji vyko maždaug 100-asiais mūsų eros metais, ir Plinijui atpasakojant jau buvo šimtmečio senumo. Vaiduoklių paieškos ypač paplito XIX amžiuje, populiarėjant spiritizmui ir mediumams, o mūsų laikais šią veiklą skatina populiariosios kultūros kūriniai, pavyzdžiui, filmai „Vaiduoklių medžiotojai“ ar „Baltasis triukšmas“.

Nuorodos redaguoti