Trafalgaro mūšis
| Trafalgaro mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Trafalgaro mūšis | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Prancūzija Ispanija
|
 Didžioji Britanija
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Pierre-Charles Villeneuve (POW)  Federico Gravina (POW)
|
 Horatio Nelson † Cuthbert Collingwood
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 33 laivai 5 fregatos 2 brigai 30 000 vyrų |
27 laivai 4 fregatos 1 škuna 1 kateris 17 000 vyrų | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 4 395 žuvusiųjų 2 541 sužeistųjų 7 000–8 000 sugautų 25 perimti laivai 1 sunaikintas laivas |
458 žuvusiųjų 1 208 sužeistųjų | ||||||
Trafalgaro mūšis – Didžiosios Britanijos laivyno mūšis su Prancūzijos ir Ispanijos laivynais įvykęs 1805 m. spalio 21 d.[1] Laikomas didžiausiu jūrų mūšiu XIX a.
Padėtis prieš mūšį redaguoti
Mūšis įvyko prie Trafalgaro kyšulio, netoli Kadiso. 1805 m. rugpjūčio mėn. D. Britanijos eskadra (27 linijiniai laivai; vadas admirolas H. Nelsonas užblokavo Kadiso uosto reide Prancūzijos ir Ispanijos eskadrą (33 linijiniai laivai; vadas admirolas P. Vilnevas (Pierre Villeneuve)). Spalio 20 d. Napoleono I įsakymu Prancūzijos ir Ispanijos eskadra išplaukė į jūrą, ketindama prasiveržti į Viduržemio jūrą. Britų laivynas laukė jų netoli uosto. Nelsonas suplanavo nuplukdyti laivus dviem kolonomis statmenai ispanų ir prancūzų vilkstinei ir perkirsti ją per vidurį. Vėliau vykstančiose grumtynėse dėl pranašesnių britų laivyno ginklų prancūzų ir ispanų gretose kiltų panika ir jie negalėtų suduoti atsakomojo smūgio.
Mūšio eiga redaguoti
Spalio 21 d. viena D. Britanijos laivų kolona (vadas viceadmirolas K. Kolingvudas (Cuthbert Collingwood)) perkirto priešo ariergardą ir atkirto 16 laivų, o Nelsono vadovaujama kolona, perkirtusi priešo rikiuotės centrą, atkirto jį nuo avangardo. H. Nelsonas vadovavo iš Victory laivo, o K. Kolingvudas iš - Royal Sovereign. Mūšio pradžioje Victory praplaukė pro prancūzų vilkstinę paskui P. Vilnevo flagmaną Bucentaure ir smarkiai jį apšaudė kartečės šūviais, bet prancūzų šoninės patrankos apgadino britų burlaivio įrangą ir stiebus. Ankstyvą popietę Victory praplaukė pro prancūzų burlaivį Redoutable. Jūreiviai šaudantys nuo prancūzų burlaivio stiebų nukovė daug žmonių Victory denyje, net ir patį Nelsoną, visiškai nesirūpinusį savo saugumu. Paskutinis mūšio veiksmas prasidėjo kai užsiliepsnojo ir sprogo prancūzų burlaivis Achile. Per 5 valandas trukusį mūšį Prancūzijos ir Ispanijos laivynas buvo sutriuškintas. Į uostą grįžo vienuolika prancūzų ir ispanų burlaivių.
Po šio mūšio D. Britanijos laivynas įsitvirtino jūrose ir sužlugdė Napoleono planuotą invaziją į Britanijos salas.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Trafalgaro mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 62 psl.
Nuorodos redaguoti
- Trafalgaro mūšis (anglų k.)