Titulinė bažnyčia
Titulinė bažnyčia (lot. Titulus cardinalitius; angl. titular church) – bažnyčia Romoje, priskirta ar numatyta priskirti kardinolui kunigui.[1][2][3]
Kardinolui kunigui Audriui Bačkiui 2001 m. vasario 21 d. paskirta titulinė Viešpaties Jėzaus Gimimo bažnyčia ir parapija (Chiesa della Nativita di N. S. G. C.), esanti Via Gallia, netoli Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos.[4]
Istorija redaguoti
Pradžioje tai buvo bazilikos, kurioms vadovavo paskirti nuolatiniai presbiteriai, ir kurios buvo tai, kas dabar vadinama parapinėmis bažnyčiomis. Jos buvo vadinamos tituli ar tituli presbyterales ir skyrėsi viena nuo kitos vardais įkūrėjų ar savininkų, kurie jas globojo Bažnyčios vardu.[5] Pvz., lot. Titulus Aemilianae, dabar bažnyčia Santi Quattro Coronati, vardą gavo iš savo įkūrėjos, kuriai priklausė didžiulė priemiesčio vila, kurios pamatai likę po bažnyčia ir kurios priėmimų salė tapo bažnytine bazilika. Seniausias žinomas tokios Romos bažnyčios paminėjimas yra Atanasijo veikale „Apologija prieš arijonus“ (lot. Apologia contra Arianos)[5], kur minima vyskupų taryba, susirinkusi „vietoje, kur presbiteris Vitas surinkdavo savo tikinčiuosius“.[6]
V a. pabaigoje buvo 25 titulinės bažnyčios, tai minima veikale „Liber Pontificalis“. Tas pats skaičius, tik sąrašas skyrėsi, buvo minimas 499 ir 595 m. Romoje vykusių susirinkimų ataskaitose. 1120 m. jau buvo minimos 28 tokios bažnyčios.[5] Šiais laikais titulinių bažnyčių statusą turi kur kas daugiau Romos bažnyčių.
1059 m. teisė rinkti popiežių buvo palikta tik septynių suburbinių diecezijų vyskupams, titulinių bažnyčių vadovams kunigams ir diakonijoms (angl. deaconry) vadovavusiems dvasininkams. Visi šie dvasininkai buvo pavadinti kardinolais. Netrukus po to prasidėjo tradicija dvasininkus ne iš Romos skirti kardinolais kunigais be įpareigojimo reziduoti Romoje ir asmeniškai būti atsakingiems už ganytojišką darbą jiems paskirtose titulinėse bažnyčiose. Ši tradicija tęsiasi ir dabar.
Dabartinė situacija redaguoti
Dabar kardinolai kunigai su jų titulinėms bažnyčiomis susieti gana neįpareigojančiais ryšiais. Bažnyčiose lentose yra įrašyti jų vardai ir pavaizduoti jų herbai. Kardinolai kunigai dažnai kaupia lėšas savo bažnyčių palaikymui ir restauravimui, bet nedalyvauja realiame jų valdyme.
Dabar yra 143 presbiterinės titulinės bažnyčios. Panašiai kardinolai vyskupai gauna tik garbės titulus kaip 7 suburbinių diecezijų vadovai, o kardinolai diakonai – garbės titulus kaip 69 diakonijų bažnyčių vadovai.
Rytų apeigų katalikų bažnyčių patriarchai, kurie tapo kardinolais, yra išimtis. Jie neturi titulinių bažnyčių, jų patriarchijos atstoja jų titulines bažnyčias.[7] Jie priskiriami kardinolų vyskupų ordinui. Vyresnumo eilėje jie eina po kardinolų vyskupų, valdančių septynias suburbines diecezijas, ir prieš kardinolus kunigus.
Diakonijos redaguoti
Terminu titulinė bažnyčia kartais laisvai vadinamos ir diakonijos (lot. diaconiae), priskirtos kardinolams diakonams. Pradžioje tai buvo labdaros institucijos, pirmą kartą paminėtos ryšium su popiežiumi Benediktu II (684–685 m.). Popiežius Adrianas I (772–795 m.) įtvirtino, kad diakonijų yra 18, ir šis skaičius nekito iki XVI a.[5]
Nuorodos redaguoti
- ↑ James T. Bretzke, Consecrated Phrases (Liturgical Press 1998 ISBN 978-0-8146-5880-2), p. 141
- ↑ Frederick John Foakes-Jackson, An introduction to the history of Christianity, A.D. 590–1314 (Macmillan 1921), p. 112
- ↑ What Is a Titular Church? Archyvuota kopija 2012-02-18 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kardinolui Audriui Juozui Bačkiui paskirta titulinė bažnyčia Romoje In: Bažnyčios žinios. 2001 kovo 15, Nr. 5.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Aluigi Cossio, „Titulus“ in Catholic Encyclopedia 1912
- ↑ Athanasius, Apologia contra Arianos, 20
- ↑ Code of Canon Law, canon 350 §3
- Richardson, Carol M., Reclaiming Rome: cardinals in the fifteenth century, Leiden: Brill, 2009. ISBN 978-90-04-17183-1