Tibeto budizmas
Tibeto budizmas arba lamaizmas – mahajanistinio budizmo (Vadžrajanos) šaka, susiformavusi Tibete. Tibeto budizmas daugiausia paplitęs Kinijoje (Tibeto ir Vidinės Mongolijos autonominiuose regionuose), Mongolijoje, kai kuriose Nepalo ir Indijos vietose, Rusijoje (Kalmukijoje, Tuvoje, Buriatijoje). Tibeto budistai priklauso Pasaulinei budistų brolijai, įkurtai 1950 m.
Doktrina redaguoti
Tibeto budizmo doktrinos šaltinis – kanonas Kandžūras, sudarytas XIV a., Kandžūro komentaras Tandžūras bei žymiausių dvasininkų veikalai. Tibeto budizmas nuo kitų budizmo šakų daugiausia skiriasi apeigomis, dideliu dvasininkų reikšmingumu. Budų ir bodhisatvų kultas susipynęs su vietinių dievybių kultu; jame nemažai magijos. Ritualas yra detalus ir iškilmingas. Kadangi kiekvienas Tibeto budistas privalo turėti dvasinį vadovą (lamą), labai gausi dvasininkija. Ji Tibete sudarė teokratinę valdžią, vadovaujamą dalai lamos.
Istorija redaguoti
Tibeto budizmas pradėjo formuotis VII a., mahajanai (ją skleidė indų misionierius Padmasambava) maišantis su vietiniais Tibeto tikėjimais. Šių tikėjimų veikiama, mahajana perėmė kai kuriuos šamanizmo elementus (magiją). Nuo Padmasambavos prasidėjo raudonkepuriai (Raudonoji bažnyčia) – viena iš Tibeto budizmo formų. Bengalas vienuolis Atiša XI a. sugriežtino vienuolynų discipliną, padidino dvasininkijos reikšmę. XIV a. Tibeto budizmą reformavo vienuolis Dzonkava: buvo sumažinta magijos elementų, sugrąžintas celibatas, nustatyta dvasinė hierarchija, įsteigta vadinamoji Geltonoji bažnyčia – dabartinė Tibeto budizmo forma.
Tibeto budizmo vadovai dalai lamomis vadinami nuo XV a.[1]
XVII a. į Užbaikalę ir Pribaikalę Tibeto budizmas pradėjo plisti iš Tibeto ir Mongolijos.[2]
Mokyklos redaguoti
Dabar yra 4 Tibeto budizmo mokyklos: Sakja, Kagju, Gelug (naujoji Kadam) ir Njingmapa. Pirmosios 3 remiasi naujųjų vertimų tradicija, įvesta Atišos, o Njingma tęsia Padmasambhavos laikų vertimų tradiciją.
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lamaizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos, 341 psl.
- ↑ http://www.spauda.lt/history/russian/buriats.htm Archyvuota kopija 2009-10-18 iš Wayback Machine projekto.