Teritorinė kolektyvinė sutartis

Teritorinė kolektyvinė sutartis (toliau - TKS) - kolektyvinė sutartis, galiojanti tam tikroje teritorijoje ir nustatanti tam tikrų darbo, socialinių ir ekonominių problemų, kurios turi teritorinių ypatumų, sprendimo sąlygas. Sudaryta atitinkamų kolektyvinių darbo santykių subjektų.

Lietuva redaguoti

Teritorinėje kolektyvinėje sutartyje paprastai nustatoma (LR DK 50 str. 4 d.)[1]:

  • darbo apmokėjimo, darbo ir poilsio laiko, darbuotojų saugos ir sveikatos sąlygos;
  • darbo apmokėjimo sistema kainų, infliacijos didėjimo atvejais;
  • specialybės įgijimo, kvalifikacijos kėlimo, perkvalifikavimo sąlygos;
  • socialinės partnerystės rėmimo priemonės, padedančios išvengti kolektyvinių ginčų, streikų;
  • darbo normų, išdirbto laiko, aptarnavimo, darbuotojų skaičiaus nustatymo, pakeitimo ir peržiūrėjimo tvarka;
  • kitos šalims svarbios darbo, socialinės ir ekonominės sąlygos;
  • jos keitimo ir papildymo tvarka, galiojimo terminas, vykdymo kontrolė, atsakomybė už susitarimo pažeidimą ir kt.

Vokietija redaguoti

Teritorinė kolektyvinė sutartis (vok. Flächentarifvertrag) visada apima bent vieną, neretai - daugelį ūkio šakų (metalo perdirbimo pramonė, mažmeninė prekyba etc.). Dažnai ji yra tas pats kaip ir Lietuvoje taip vadinamoji šakos kolektyvinė sutartis (vok. Branchentarifvertrag). TKS galioja visiems atitinkamos šakos atitinkamoje teritorinės kolektyvinės sutarties teritorijoje (vok. Tarifgebiet) darbdaviams, priklausantiems darbdavių susivienijimui, sudarančiam atitinkamą TKS. Įmonės, nepriklausančios darbdavių susivienijimui, nėra saistomos TKS.

Vis labiau plinta TKS su apsauginėmis išlygomis (vok. Öffnungsklausel), numatančios išimtines situacijas, kai gali būti nukrypstama nuo TKS arba jų nesilaikoma, sudarant galimybę pakeisti TKS sąlygas ir kt.

Šaltiniai redaguoti

  1. LR darbo kodeksas (2009-12-21 redakcija)