Tarybinė liaudis (rus. советский народ) – TSRS laikų terminas, reiškęs visus žmones, nuolat gyvenusius TSRS, konkrečiai nenurodant jų tautybių – visų tautybių visuma. Tarybinei liaudžiai priklausė: rusai, ukrainiečiai, armėnai, lietuviai, suomiai, vokiečiai ir visos kitos tautos.

Plakatas tarybinei liaudžiai

Rusiškas terminas советский народ yra išvestinis iš rus. народ 'tauta, liaudis, nacija', pagal vartoseną galėtų būti verčiamas ir 'tarybinė nacija', tačiau tradiciškai verčiamas kaip tarybinė liaudis.

Tarybinė liaudis šios valstybės gyvavimo laikotarpiu buvo įgavusi kai kuriuos bendrus kultūrinius ir mentaliteto bruožus. Oficialiai tarybinėje formuluotėje (1971 m.) tarybinės liaudies apibrėžimas skambėjo taip: „Nauja istorinė, socialinė ir internacionalinė žmonių visuma, gyvenanti vienoje teritorijoje, turinti vieną ekonomiką, vieningą socialistinį turinį ir įvairią pagal nacionalinius ypatumus kultūrą, federacinę valstybę ir bendrą tikslą – komunizmo pastatymą“.

Žodžių junginys советский народ ('tarybinė liaudis') minimas V. Lebedevo-Kumačo dainoje, „Jei rytoj karas“ (rus. Если завтра война), pirmame 1939 m. gruodžio 21 d. laikraščio „Pravda“ (rus. Правда – „tiesa“) puslapyje „Brangus Stalinas“ (rus. Родной Сталин) ir daugelyje tarybinių kūrinių.

1961 m. Nikita Chruščiovas, kalbėdamas XXII TSKP suvažiavime, pasakė: „TSRS susidarė nauja istorinė įvairių žmonių, turinčių vienodus charakteringus bruožus, visuma – tarybinė liaudis“.

1971 m. XXIV Tarybų Sąjungos Komunistų partijos suvažiavime tarybinė liaudis buvo paskelbta tvirtu socialiniu-politiniu ir idėjiniu visų klasių ir sluoksnių, nacijų ir tautų, gyvenančių TSRS teritorijoje, junginiu. Jų bendra kalba – tarybinės liaudies kalba – buvo pripažinta rusų kalba – tai buvo išraiška „to vaidmens, kuri vaidiną rusų liaudis broliškoje TSRS tautų šeimoje“.

Kartais „tarybinė liaudis“ (pseudo lot. homo sovieticus) buvo suprantama kaip rusų liaudis, taip netiesiogiai iš anksto pavadintos dar nesurusintos, bet jau pasmerktos surusinti tautos, kurios statydamos socializmą palaipsniui atsisakė savo tautinio savitumo.

Plačiai vartojamais posakiais tapo: „Tarybinės liaudies žygdarbis Antrajame pasauliniame kare“, „visa tarybinė liaudis, visa progresyvi žmonija“.

Terminas „tarybinė liaudis“ buvo vartojamas kaip kolektyvinis vaizdas, kurio vardu veikė ir jos nuomonei atstovavo tarybinė valdžia. Priklausomai nuo konteksto ir požiūrio taško toks vaizdas galėjo būti įvairiai suprantamas: negatyviai – kaip „asmenybės nuasmeninimas“, „totalitarizmas“ ir pozityviai – kaip „vienybė“, „tvarka“.

Nuorodos redaguoti