Strazdas giesmininkas

Strazdas giesmininkas (Turdus philomelos)^[2] – žvirblinių paukščių (Passeriformes) būrio, strazdinių (Turdidae) šeimos paukščių rūšis.

Turdus philomelos

Strazdo giesmininko giesmė

Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Žvirbliniai paukščiai ( Passeriformes)
Šeima:	Strazdiniai ( Turdidae)
Gentis:	Tikrieji strazdai ( Turdus)
Rūšis:	Strazdas giesmininkas ( Turdus philomelos)

Binomas

Turdus philomelos
Brehm, 1831

Sinonimai

Turdus musicus

Paplitimas

Strazdų giesmininkų apytikslis paplitimo arealas pasaulyje:

perimvietės

sėslus

klajonės, žiemavietės

introdukuoti gyvenantys sėsliai

Introdukuoti ir išnykę

Taksonomija redaguoti

Strazdą giesmininką pirmasis 1831 m. aprašė vokiečių ornitologas Christianas Liudvikas Brehmas (Christian Ludwig Brehm), kuris rūšiai suteikė Turdus philomelos pavadinimą. Genties pavadinimas Turdus lotyniškai reiškia strazdą, o specifinis antrasis epitetas susijęs su graikų mitologijos deive Filomela, kuriai buvo nupjautas liežuvis, ir ji pavirto giedančiu paukščiu. Jos vardas kilęs iš senovės graikų Φιλο „filo“- (meilužis) ir μέλος „melos“ (giesmė).^[3]

Rastos strazdų giesmininkų fosilijos datuojamos ankstyvojo pleistoceno epocha, prieš 1,5-2,5 milijonus metų.^[3]

Po atliktų molekulinių tyrimų paaiškėjo, kad artimiausi strazdams giesmininkams yra į juos morfologiškai panašūs amaliniai strazdai (Turdus viscivorus) ir kininiai strazdai (Turdus mupinensis). Šios trys rūšys yra ankstyvosios Eurazijos strazdų linijos atšakos, atsiradusios po to, kai jie iš Afrikos žemyno išplito į šiaurę. Šios trys rūšys yra mažiau artimos kitoms europinėms strazdų rūšims, pavyzdžiui, juodiesiems strazdams (Turdus merula), kilusiems iš protėvių, kurie iš Afrikos kolonizavo Kanarų salas, ir vėliau pasiekė Europą.

Paplitimas redaguoti

Paplitęs Eurazijoje nuo Pirėnų kalnų, Britų salų ir Skandinavijos pusiasalio vakaruose iki Lenos slėnio rytuose. Arealo šiaurinė riba eina Kolos pusiasaliu, Baltąja jūra, Pečioros vidurupiu, Obės žemupiu ir Jenisėjaus vidurupiu. Pietuose siekia Baikalą, Altajų, Irtyšiaus žemupį, Uralo, Volgos upių vidurupius, Užkaukazę, Mažąją Aziją, Viduržemio jūros pakrantę.

Žiemoja Pietų ir Vakarų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Irane.

Introdukuotas Naujojoje Zelandijoje, Australijoje.

Paplitimas Lietuvoje redaguoti

Lietuvoje dažna, perinti rūšis. Čia sutinkamas porūšis Turdus philomelos philomelos. Parskrenda kovo mėn., išskrenda spalio mėnesį.^[4]

Kasmet peri 200 000–400 000 porų.

Išvaizda redaguoti

Strazdas giesmininkas šiek tiek didesnis už paprastąjį varnėną. Jo kūno ilgis 20–23 cm, svoris nuo 50 iki 107 g.^[5] Sparno ilgis 10,9-12,4 cm,^[6] o atstumas tarp abiejų išskleistų sparnų galų 33-36 cm.^[7]

Viršutinė kūno dalis gelsvai rusva, kūno apačia balsva, krūtinė turi rusvą atspalvį, gausiai išmarginta rudomis dėmelėmis. Kūno šonai ir sparnų vidinė dalis geltoni. Snapas juodai rusvas, kojos rausvai pilkos arba gelsvai rusvos.

Tik išsiritusių jauniklių nugara apaugusi gana ilgais gelsvai rudais pūkais.

Perėjimas redaguoti

Peri lapuočių giriose ir šiluose su eglių priemaiša. Pirmenybę teikia jaunuolynams.

Lizdą krauna tik patelė, patinėlis jai nepadeda, bet netoliese gieda.^[8] Lizdas 0–12 m, bet dažniausiai 1–2 m aukštyje,^[9] daugiausia nedidelėse eglėse, kartais skirpstuose, baltalksniuose, pušyse. Jį lipdo seilėmis iš papuvusios medienos. Kiaušinius deda balandžio-gegužės ir birželio-liepos mėnesiais. Deda nuo 2 iki 7,^[9]^[6] bet dažniausiai 4-5 šviesiai melsvus su juodais taškais kiaušinius. Peri tik patelė apie 12-13 dienų. Išsiritę jaunikliai kol apsiplunksnuoja lizde išbūna 12–16 d.^[9] Palikusius lizdą jauniklius tėvai dar maitina 15-20 dienų, kol jie tampa savarankiški. Veda dvi, tris^[8] ir kartais net keturias^[3] jauniklių vadas, bet tai priklauso nuo geografinio regiono, maisto šaltinių ir klimatinių palankių sąlygų. Jauniklių priešai yra varniniai (Corvidae) paukščiai, suopiai (Buteoninae).

Mityba redaguoti

Maistą paprastai renka žemės paviršiuje, šokuodamas ilgais šuoliukais. Maisto ieško tarpgirių pievose, soduose. Visalesis. Minta sliekais, minkštakūniais, grambuolių ir sprakšių lervomis, sprindžių, lapsukių, pelėdgalvių vikšrais, įvairiomis uogomis (mėlynėmis, medlievomis, serbentais, šaltekšniais, šermukšniais)^[10].

Elgsena redaguoti

Skraido ir gieda dieną, prieblandos metu. Gieda skardžiai, dažniausiai eglių viršūnėse.

Amžius redaguoti

Paprastai išgyvena 3 metus, o ilgiausiai išgyvenęs buvo 11 ir 8 dienų individas, kuris 2012 m. buvo nustatytas iš žiedelio.^[3]

Porūšiai redaguoti

Tarptautinė ornitologų sąjunga pasaulio paukščių klasifikacijos v12.2 versijoje išskiria 4 strazdų giesmininkų porūšius:^[11]

T. p. hebridensis Clarke, WE, 1913; Išoriniai Hebridai, Skajus, vakarinė Škotija ir vakarinė Airija.
T. p. clarkei Hartert, EJO, 1909; vakarų Europa
T. p. philomelos Brehm, CL, 1831; Nominalinis porūšis. Europa išskyrus vakarinę dalį, Kaukazas, šiaurinė Turkija ir šiaurinis Iranas. Šis porūšis paplitęs ir Lietuvoje.
T. p. nataliae Buturlin, 1929; vakarų ir centrinis Sibiras.