Sofoklis

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. neenciklopedinis stilius

Sofoklis (gr. Σοφοκλης; 495 m. pr. m. e. netoli Atėnų, Kolone – 406 m. pr. m. e.) – žymus graikų tragikas, Atėnų pilietis, sukūręs apie 120 tragedijų, iš kurių išliko tik 7. Atėniečiai išrinko talentingąjį dramaturgą strategu, vėliau Sofoklis buvo išrinktas iždininku, be to, buvo medicinos dievo Asklepijo žynys.

Sofoklis

Sofoklio asmenybė ir veikla

Sofoklis gimė 495 m. pr. m. e. netoli Atėnų, Kolone – mieste, kurio vardą vėliau poetas įamžino savo tragedijose. Būdamas turtingo prekeivio sūnus, jis turėjo galimybes džiaugtis visais klestinčios Graikijos imperijos malonumais. Sukakus šešeriems, garsėjo savo grožiu ir puikiomis savybėmis, dėl to buvo išrinktas vadovauti berniukų chorui Salaminos pergalės minėjimo metu. Nuo mažens Sofoklis buvo ugdomas ir mokomas muzikos ir poezijos meno.

Dramaturgo kelias

Sofoklio, kaip dramaturgo, karjera prasidėjo pergale prieš Aischilą dramaturgų varžybose, kurias jis laimėjo išskirtinėmis aplinkybėmis. Aischilas buvo 60 metų, kai dramos rungtynėse jis susitiko jauną, dar tik 27 metų poetą. Kova tarp gerbiamo dramaturgo ir jauno konkurento sudomino Atėnus. Jaunas, nepatyręs poetas nugalėjo dramos veteraną, tačiau tikroji kova vyko ne tarp dviejų darbų, bet tarp dviejų tragedijos meno stilių. Sofoklio jaunystė ir atrastos naujovės nugalėjo. Po šio įvykio daugiau nei šešiasdešimt metų Sofoklis rašė ir statė tragedijas bei satyrines dramas.

Sofoklio pergalės

Yra vadinamas daugiausia laurų pelniusiu dramaturgu, net 20 kartų (kai kurių šaltinių teigimu – 24) nugalėjusiu tragikų konkursuose. Aischilas konkursą laimėjo 13, Euripidas – 6 kartus.

Produktyviausias jo kūrybos laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijos klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Gražios figūros ir veido, sveikas, ligų neliečiamas, visur saiką bei harmoniją išlaikąs Sofoklis buvo atėniečių garbinamas - vadinamas net pačių dievų mylimuoju.

Sofoklio veikla

Sofoklis pats vaidino savo sukurtose pjesėse. Be teatro, turėjo ir kitų užsiėmimų – daugelį metų jis tarnavo kaip šventikas, buvo Generolų tarybos narys, o kartą netgi dirbo valstybės iždo vadovu. Pats Sofoklis turėjo stiprų religinį temperamentą, pripildytą pagarbos savo šalies dievams, kuriais jis tikėjo. Jis nelaikė savęs didžiu kūrėju, sau jis priskyrė tik interpretatoriaus vaidmenį, ir sakė, jog "įvykiai ir herojai patys jį užklumpa, kad būtų parodyti žmonėms". Be jokio vulgaraus prietaringumo jis perteikė šventus savo šalies mitus, retkarčiais pateikdamas ironijos nuotrupas, humaniškumo pastangas su nenugalimu lemties buvimu. Po Aischilo pasitraukimo, Sofoklis buvo pripažintas didingiausiu tragedijos meistru.

Sofoklio tragedijos

Iš maždaug 120 Sofoklio sukurtų tragedijų liko tik 7. Kitų – tik nuotrupos, tarp kurių apie trečdalis (400 eilučių) satyrinės dramos „Pėdsekiai“ („Ichneutai“). Medžiaga ir siužetai tragedijoms imti iš padavimų bei mitų, kurie jo laikais daugiau buvo laikomi istoriniais faktais, negu pasakomis. Jis naudojo ir vadinamąsias kiklines poemas, kurios ligi mūsų laikų neišliko.

Išlikę kūriniai

Trojos ciklo tragedijos:

1. „Ajantas“ (Αίας), tarp 450–430 m. pr. m. e. Dramoje „Ajantas“ aprašomas žmogiškosios garbės jausmas.
2. „Filoktetas“ (Φιλοκτήτης), 409 m. pr. m. e. Tragedija užėmė pirmąją vietą varžybose. Filoktetas graikų paliktas nelaimėj, užsidegė didele jų neapykanta ir atsisakė eiti prieš Troją.
3. „Elektra“ (Ἠλέκτρα), ~ 409 m. pr. m. e. Nagrinėjamos asmenybės individualios problemos atmetant etines normas.

Iš padavimų apie Heraklį:

1. „Trachinietės“ (Τραχίνιαι). Šioje dramoje studijuojamas moters pavydas, jo padariniai.

Tėbų ciklo tragedijos:

1. „Karalius Edipas“ (Οἰδίπους Τύραννος), ~ 429 m. pr. m. e. Nagrinėjamos psichologinės problemos, kuomet Edipas nužudo savo tėvą ir veda motiną.
2. „Edipas Kolone“ (Οἰδίπους ἐπὶ Κολωνῷ), 406 m. pr. m. e. Paskutinė Sofoklio drama, kurią parašęs jis mirė.
3. „Antigonė“ (Ἀντιγόνη), ~ 442 m. pr. m. e. Iškeliamos humaniškumo idėjos.„Antigonėje“ nagrinėjamos įvairios problemos – abejonės politiniais įstatymais, konfliktinės atsakomybės savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektai, pareigos jausmas.

Sofoklio herojai

Nors siužetą Sofoklis ėmė iš padavimų, tačiau padavimuose jis matė nebe dievus ir titanus, kaip Eschilas, o žemės žmones. Jį žavėjo ne didingumas, o gyvenimo darnumas ir harmonija, jo vaizduojamų žmonių vidus ne itin sudėtingas. Vienuose vyrauja pavydas, užsispyrimas, kerštingumas, kituose – valios tvirtumas, šeimos, artimųjų ir artimo meilė, pareigos jausmas, tiesumas – ypatybės, būdingos žmogaus širdžiai visais amžiais. Iškeldamas šiuos būdo bruožus, Sofoklis sukūrė nemažai nesudėtingų, bet stipriai apibrėžtų charakterių. Aischilo tragedijų veikėjai – milžinai ir titanai, idėjų įsikūnijimas, Sofoklio – žmonės, kokie turėtų būti: švelnesni, spalvingesni ir realesni, tačiau jie nėra taip smarkiai blaškomi aistrų, kaip Euripido tragedijų personažai. Sofoklio žmonės tokie, kokie yra tikrovėje.

Sofoklio įnašas

Tuo metu Graikijoje klestinčiam teatro menui Sofoklis įvedė keletą naujovių ir pakeitė nusistovėjusią tvarką:

• Pirmasis pakvietė vaidinti trečiąjį aktorių.
• Sutrumpino choro partijas.
• Pilnai išvystė dialogą.
• Panaikino trilogijos formą.
• Tragedijos buvo baigtinės, turėjo pabaigą (kiekvieną veiksmą buvo bandoma aprašyti kuo trumpesne forma, dėl to atsirado daugiau dramatinių galimybių.
• Scenoje buvo sukurtos spalvingesnės ir gausesnės dekoracijos, kurios suteikė įspūdingesnį vizualinį efektą.
• Jo teatras pasižymi personažų gausumu, vienos tragedijos ribose poetas sugeba parodyti visą eilę figūrų.
• Dažnai griebiasi kontrastinio savo herojų priešpastatymo. Viena iš priemonių – „kalbų varžybos“: veikiantieji asmenys pasikeičia kalbomis, kuriose išsakomi priešingi požiūriai atskleidžia charakterių skirtingumą arba motyvuoja skirtingą elgesį ginčijamu klausimu.
• Didelį dėmesį skyrė moterų paveikslams. Moteris kaip ir vyras yra kilnaus žmoniškumo atstovė. Vėlesniais amžiais Sofoklio kūrybą labai vertino monumentalius jo tragedijų personažus. Edipas, Antigonė, Kreontas, Jokastė papildė ryškiausiai nupieštų pasaulinės literatūros charakterių galeriją.
• Chorą padidino nuo 12 iki 15 asmenų.

Šiandien Sofoklio tragedijose svarbus yra herojinis humanizmas, kurio prisodrintas visų čia pateikiamų veikalų turinys. Žmogiškasis Edipo ir jo dukters Antigonės tragizmas jaudina ir šiandien. Antigonės ir Kreonto konfliktas, atliekant savo pareigas, atspindi nuolat amžių bėgyje pasikartojančius žmogiškosios prigimties pergyvenimus. Taip pat Sofoklio tragedijos pasižymi draminės pozicijos dinamiškumu. Jos paprastai prasideda ekspozicinėmis scenomis, kuriose paaiškėja pradinė padėtis ir paruošiamas herojų veiksmų planas. Šio plano, susiduriančio su įvairiomis kliūtimis, vykdymo procese draminis veiksmas čia stiprėja, čia lėtėja kol pasiekia persilaužimo momentą, po kurio seka nedidelis sulėtinimas ir katastrofa, staigiai privedama prie galutinės atomazgos. Dėsningoje įvykių eigoje, griežtai motyvuotoje ir išplaukiančioje iš veikiančiųjų asmenų charakterių, Sofoklis mato slaptą dieviškų jėgų veikimą. Sofoklio dramose choras vaidina pagalbinį vaidmenį, jo dainos tarsi lyrinis akomponimentas dramoje. Kartais Sofoklis panaudoja chorą, kad išsakytų savo paties mintis.

Literatūra

• Lūžienė, Neringa. Graikų mito virsmas literatūra: alegorija, pavyzdys, simbolis. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998;
• Dumčius, Jonas. Įvadas į antikinę literatūrą. Vilnius: [s. n.], 1969;
• Tronskis, Josifas. Antikinės literatūros istorija. Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit. l–kla, 1951;
• Sofoklis. Tragedijos. Vilnius: Vaga, 1974;
• Dilytė, Dalia. Antikinė literatūra. Vilnius: Joršara, 1998;
• Kanišauskaitė, Irena. Antikos teatras: Sofoklio Antigonė. Vilnius: Baltos lankos, 2000;
• Dumčius, Jonas. Sofoklis. Vilnius: Mokslo leidykla, 1992;
• Dilytė, Dalia. Graikų literatūros chrestomatija. Vilnius: Mintis, 2008.
• Dilytė, Dalia. Graikų literatūros chrestomatija. Vilnius: Mintis, 2009.

Vikicitatos