Sodoro ir Meno vyskupija
Sodoro ir Meno vyskupija – Anglijos bažnyčios diecezija Meno saloje. Pradžioje vyskupijos teritorija buvo daug didesnė, dabar apima tik Meno salą ir gretimas saleles. Šiomis dienomis vyskupijos įstaigos yra Daglase, o katedra – Pyle.
Ankstyvoji istorija redaguoti
Norvegijai pavaldi Sodoro vyskupija buvo įkurta 1154 m., ji apėmė Hebridus ir kitas salas vakarinėje Škotijos pakrantėje. Šių salų pavadinimas buvo sen. skand. Suðreyjar (Sudreys ar 'Pietinės salos'), priešpastatant sen. skand. Norðreyjar ('Šiaurinės salos'), kurios apėmė Orknio ir Šetlandų salas. Meno sala buvo laikoma Pietinių salų dalimi. Ši vyskupija buvo pavaldi Trondheimo arkivyskupijai.
Norvegijai šios salos buvo pavaldžios iki 1266 m., kai salos atiteko Škotijai. 1334 m. Meno sala buvo atskirta nuo Škotijos ir atiteko Anglijos karaliams. Nuo tada sala buvo valdoma Meno lordų (1406–1736 m. – Derbio erlų, nuo 1736 m. – Atholo hercogų). 1765 m. Meno lordystę atpirko Britanijos karūna. Teisė skirti Sodoro ir Meno vyskupus priklausė Meno lordui, ir net Meno salą išpirkus Britanijos karūnai vyskupus ir toliau skyrė Atholo hercogai iki 1828 m., kai ši teisė irgi atiteko Britanijos monarchams.
Meno sala niekada nebuvo įjungta į Anglijos karalystę arba Jungtinę Karalystę, ji yra Karūnos valda. Kartu su likusia Anglijos bažnyčia Anglijos reformacijos laikais vyskupija, paliepus karaliui Henrikui VIII, atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios. Vyskupas Thomas Stanley nepalaikė šių reformų, ypač jo vyskupijos perkėlimo iš Kenterberio provincijos į Jorko provinciją. Henrikas VIII pašalino jį iš vyskupo pareigų, kurias jis trumpam atgavo valdant Marijai I (ši grąžino Stenliui vyskupystę)[1], bet buvo vėl pašalintas iš vyskupų valdant Elžbietai I.
Kadangi Meno sala nebuvo Anglijos karalystės dalis, Anglijos Restauracijos metu, 1662 m. Anglijos parlamento išleistas Vienodumo aktas (reguliavęs apeigas Anglijos bažnyčioje) nelietė Meno salos, tuometinis vyskupas Thomas Wilson savo vyskupavimo metais (1697–1755 m.) nevaržomas įvedė apeigas meniečių kalba.[2]
Vyskupijos pavadinimas redaguoti
Gali būti, kad žodžio Sodor prasmė buvo pamiršta, šiuo žodžiu ėmė vadinti Šv Patriko salą, kurioje buvo katedra ir vyskupo būstinė. Žodžiai „ir Meno“, manoma, buvo pridėti XVII a., nors žodis Sodoras istoriškai reiškė ir Meno salą.[3] Žodžiai Sodoro ir Meno tapo sukeičiami, vyskupiją vadino „Sodoro“ ar „Meno“, arba „Sodoro ir Meno“.[4]
Pavadinimų kaita:
- Iki 1604 m. vyskupai save titulavo Sodorensis.
- 1604–1684 m. – kartais Soderensis, kartais – Sodoro ir Meno.
- 1684–2007 m. – vyskupai vadino save Sodoro ir Meno.
- Nuo 2007 m. – dabartinis vyskuoas Robert Paterson pasirašinėja Sodor as Mannin ('Sodor ir Meno, bet meniečių kalba).
Vėlesnė istorija redaguoti
Pirmoji Sodoro ir Meno vyskupijos katedra buvo Šv. Patriko saloje Pyle. XVIII a. ši katedra buvo apleista, ir daug metų vyskupo koplyčia Bishopscourt’e, netoli Kirk Michael kaimo veikė kaip prokatedra (laikinoji katedra). Tai gotikinis statinys, perstatytas 1814 m., po to vėl 1858 m. Ji pašvęsta šv. Nikolajui,
1979 m. Bishopscourt dvaras buvo parduotas, ir kitais metais Šv. Žermeno bažnyčia Pyle Tinvaldo aktu buvo pavadinta Šv. Žermeno katedrine bažnyčia (the Cathedral Church of St German).[5]
Kadangi Meno sala nėra Jungtinės Karalystės dalis, todėl Sodoro ir Meno vyskupas nėra dvasinis lordas ir nėra Jungtinės Karalystės Lordų Rūmų narys. Tačiau jis yra Meno salos Įstatymų leidžiamosios tarybos narys. Šis vyskupas yra skiriamas atsižvelgiant į Jungtinės karalystės premjero nuomonę, nors šis neturi daugiau jokios valdžios Meno saloje.
Nuorodos redaguoti
- ↑ Phillips, Gervase (2004). „Thomas Stanley (d. 1569), in Stanley, Edward, first Baron Monteagle (c.1460–1523)“ (Subscription required). Oxford Dictionary of National Biography. Oxford University Press. doi:10.1093/ref:odnb/26280. Nuoroda tikrinta 2008-10-14.
- ↑ Watterson Troxler, Carole (2004). „Wilson, Thomas, (1663–1755)“. Oxford Dictionary of National Biography. Oxford University Press. doi:10.1093/ref:odnb/29691. Nuoroda tikrinta 2007-10-18.
- ↑ A W Moore, History of the Isle of Man (London, 1909), p.178
- ↑ M A Mills, Ancient Ordinances and Statute Laws of the Isle of Man (Douglas, 1821) p.517
- ↑ Cathedral Church Act 1980 (of Tynwald)