Vikipedija

Smuikininkas ant stogo

Smuikininkas ant stogo
Smuikininko ant stogo statulėlė Netanya mieste, Izraelyje
Pavadinimas originalo kalba Fiddler on the roof
Kompozitorius Jerry Bock
Libreto autorius(-iai) Joseph Stein
Pagal "Tewje der Milchiger" pagal Sholem Aleichem
"Tevje, pienininkas"
Tekstų autorius Sheldon Harnick
Premjeros data, teatras 1964 Niujorkas, JAV
Pastatymai Lietuvoje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre 2000 m.[1], 2011 m.[2] ir 2019 m.[3]
Žinomiausios dainos

Smuikininkas ant stogo – miuziklas, parašytas Jerry Bock, Joseph Stein ir Sheldon Harnick, naudojantis Šolom Aleichemo apysakomis.

Apie autorių redaguoti

 
Šolom Aleichemas, rusų kilmės žydų rašytojas ir pjesių autorius

Šolom Aleichemas arba Saliamonas Naumovičius (Šolemas Nohumovičius) Rabinovičius (rus. Соломо́н Нау́мович (Шо́лом Но́хумович) Рабино́вич) gimė 1859 m. kovo 2 d. Perejaslave (rus. Переяслав), Poltavos gubernijoje, Rusijos imperijoje ir užaugo Voronkivo štetle (dabar Ukraina, Kijevo sritis).[4]

Jo tėvas buvo turtingas prekybininkas,[5] bet dar Šolomo vaikystėje bankrutavo ir šeimai teko gyventi labai varganai. Kai jam buvo trylika metų, nuo choleros mirė motina.[6] Baigęs mokyklą, privačiai mokė turtingo dvarininko dukrą Olgą (Hodel), su kuria, neklausydami jos tėvų prieštaravimų, susituokė. Olgos tėvui mirus, paveldėjo jo turtus, tačiau nesėkmingai spekuliuodamas vertybiniais popieriais viską prarado ir buvo priverstas slapstytis nuo kreditorių. Su Olga susilaukė trijų dukrų: Ernestinos (Tisos), Lialios (Lili) ir Emos. Vėliau gimė ir du sūnūs. 1905 m. patyrusi pogromus, šeima traukėsi pradžioje į Rusijos pietus, o vėliau įsikūrė Niujorke. 1908 m. kuriam laikui apsistojo Ženevoje. Neturtas spaudė skaityti labai daug paskaitų ir važinėti po miestus. 1914 m. rašytojas grįžo į Niujorką, kur po dvejų metų mirė nuo tuberkuliozės.[4]

Pirmieji plunksnos bandymai buvo susiję su pamotės naudojamų epitetų abėcėlės sudarymu, o kiek vėliau, įkvėptas Danielio Defo romano „Robinzonas Kruzas“, Šolomas sukūrė žydišką šio romano versiją. Tuo pačiu pradėjo naudoti pseudonimą Šolem Aleichem, kuris jidiš kalba reiškia ”taika su jumis”.[4]

Šolomas pradžioje rašė rusų bei hebrajų, bet nuo 1883 m. perėjo prie jidiš kalbos. Gyvenime jis buvo žinomas kaip humoristas, romanų rašytojas ir dramaturgas. Jo knygos buvo verčiamos į anglų kalbą, jis dažnai įvardijamas kaip žydiškasis Markas Tvenas.[4]

Šolom Aleichemas buvo vienas žymiausių rašytojų ir dramaturgų, rašiusių jidiš kalba.[7] Dauguma jo kūrinių atspindi žydų gyvenimą mažuose miesteliuose ir kaimuose Rytų Europoje XIX amžiuje. Šolomo kūriniai tapo žydų kultūros simboliu ir sutapo su jo paties siekiu skatinti, kad jidiš paplistų ir kaip literatūrinė kalba. Jis parašė ir pirmąsias knygas vaikams jidiš kalba. Į jo laidotuves susirinko per 100 000 žmonių.[4]

Atsiradimo istorija redaguoti

Spektaklio siužetas pagrįstas žydų rašytojo apysaka „Tevjė pienininkas“[8] ir kt. kūriniais, kuriuos jis parašė jidiš kalba 1894–1914 m. Jis aprašė žydų gyvenimą sėslumo riboje[9] (angl. The Pale of Settlement; rus. черта оседлости, chertá osédlosti, jidiš דער תּחום-המושבֿ, der tkhum-ha-moyshəv, hebrajų תְּחוּם הַמּוֹשָב, tẖum hammosháv) vakariniuose carinės Rusijos regionuose. Tokios sėslumo ribos egzistavo nuo 1791 iki 1917 m. Už šių teritorijų žydams pastoviai apsigyventi buvo draudžiama.[10]  

Šolom Aleichemas mirė nespėjęs veikalo paversti dramos kūriniu, tačiau po jo mirties, 1919 m., jį užbaigė ir pastatė jidiš menų teatras Niujorke. 1930-taisiais to paties siužeto pagrindu pastatytas filmas, o apie 1950 m. Arnoldas Perlas pastatė miuziklą.[11]

Miuziklo įsileisti į Brodvėjų kurį laiką nesiryžta. Vieni nuogąstavo, kad kūrinys yra „per žydiškas“, kiti, kad per daug „išvalytas“ ir dėl to kičinis. Skirtingai nuo originalios pasakojimo versijos, miuzikle rusų policininkas (konstaplis) vietoje negailestingai žiauraus, kokį jį aprašė Šolomas, vaizduojamas simpatiškas. Originalioje istorijoje Tevjė žmona miršta, o dukros iškrinka po pasaulį, tuo tarpu miuziklo versijoje didžioji šeimos dalis emigruoja į Ameriką. Tačiau miuziklas išlaikė tikrovišką balansą ir tapo „vienu iš pirmųjų populiariausių poholokaustinio periodo pasakojimų apie išnykusį Rytų Europos žydų gyvenimą“.[12]

Pirmieji pastatymai redaguoti

Po sėkmingų pastatymų Detroito „Fišerio“[13] ir Vašingtono teatruose[14], tų pačių 1964 m. rugsėjo 22 d. įvyko spektaklio premjera Brodvėjuje, „Imperial“ teatre. 1967 m. pastatymas buvo perkeltas į „Majestic“ teatrą ir galiausiai 1970 m. – į Brodvėjaus teatrą. Nuo to laiko suvaidinta virš 3 000 spektaklių[15]. Manoma, kad miuziklo pavadinimui turėjo įtakos Marko Šagalo paveikslas „Smuikininkas“, tad ir paties Brodvėjaus veikalo apipavidalinimas buvo kuriamas „Šagalo dvasia“, nors pats Šagalas pakartotinai tvirtino šio veikalo nemėgstąs.[12]

Pagrindiniai veikėjai redaguoti

  • Tevjė, vargšas pienininkas;
  • Goldė, Tevjė aštrialiežuvė žmona;
  • Ceitelė, vyriausioji dukra, jai apie devyniolika metų. Įsimylėjusi vaikystės draugą Motelį. Atsisako tekėti už peršamo seno mėsininko Volfo.
  • Hodelė, septyniolikmetė duktė. Įsimyli Perčiką ir seka su juo į tremtį.
  • Hava, penkiolikmetė, dėl pomėgio knygoms vadinama „knygine“. Ji įsimyli Fedką.
  • Motel Kamzoil, vargšas darbštuolis siuvėjas, veda Ceitelę.
  • Perčikas, revoliucingas studentas, įsimyli Hodelę. Išvyksta į Kijevą, bet areštuojamas ir ištremiamas į Sibirą.
  • Fedka, krikščioniško tikėjimo. Kaip ir jo mylimoji Hava, mėgsta knygas ir piktinasi rusų elgesiu su žydais.
  • Lazaras Volfas, turtingas mėsininkas, našlys. Nesėkmingai bando vesti Ceitelę.
  • Jentė, liežuvingoji kaimo sąvadautoja;
  • Konstaplis, vietinės rusų policijos viršininkas.

Siužetas redaguoti

Pirmas veiksmas redaguoti

Veiksmas vyksta apie 1905 metus mažame žydiškame Anatevkos kaimelyje (štetle) (Carinė Rusija; dabar Ukraina). Tevjė, vargšas žydas pienininkas, kartu su savo aštrialiežuve žmona Golde ir penkiomis dukromis – Ceitele, Hodele, Hava, Šprince ir Bielke- ruošiasi Šabo vakarienei. Tevjė pasakoja apie žydų tradicijų svarbą ir lygina Anatevkos žydų gyvenimą su smuikininku ant stogo, kuris turi „išvinguriuoti malonią, paprastą melodiją, nenusisukdamas sprando“ (dainuojama daina  ”Tradicija”).

Atskubėjusi kaimo sąvadautoja Jentė praneša, kad surado jaunikį jų vyriausiai dukteriai Ceitelei. Tai ne kas kitas, kaip pats Lazaras Volfas, turtingas mėsininkas, našlys, vyresnis už Tevę. Ceitelė supranta, kad mergaitei iš neturtingos šeimos reikėtų priimti tokią likimo dovaną, bet ji nori ištekėti už savo vaikystės draugo siuvėjo Motelio (dainuojama daina  „Sąvadautoja, sąvadautoja“).

Kitoje scenoje Tevjė eina pats įsikinkęs į savo vežimą, nes jam pagailo savo šlubuojančio arklio (dainuojama daina ”Jei turtingas būčiau”). Knygnešys pasakoja Tevjė naujienas apie pogromus ir žydų iškeldinimus. Prie jų prieina prakeleivis Perčikas ir iškoneveikia vyrus už tai, kad jie vien tuščiai kalba ir nieko nedaro. Knygnešiui pasišalinus, Tevjė pasikviečia Perčiką kartu atšvęsti Šabo ir pasiūlo apsigyventi savo namuose, kad pastarasis mainais mokytų jo dukras.

 
Smuikininkas ant stogo Birobidžanas, Rusija

Ceitelė bijo, kad Jentė ras jai vyrą anksčiau, nei Motelis išdrįs paprašyti jos tėvo rankos. Tačiau Motelis bijo Tevjė temperamento, be to, ir tradicija sako, kad supiršti turi sąvadautoja. Moteliui būtų drąsiau pirštis, jei jis turėtų pinigų siuvimo mašinai nusipirkti ir galėtų įrodyti Tevjė galįs išlaikyti žmoną. Šeima susirenka „Šabo maldai“.

Po šabo, Goldės spiriamas, Tevjė kaimo užeigoje susitinka su šiaip jau nemėgiamu Lazaru, klaidingai manydamas, kad pastarasis nori nupirkti jo karvę. Tačiau išsprendę šį nesusipratimą, abu sutaria dėl būsimų Lazaro vedybų su Ceitele. Visi smuklės svečiai dalyvauja Lazaro sėkmės šventėje. Net rusų jaunimas, tuo metu buvęs smuklėje, prisijungia prie šventės šokiu (dainuojama daina  „Už gyvenimą“). Čia pat prie Tevjė prieina rusų konstaplis, kuriam priklauso prižiūrėti žydų apgyvendintą teritoriją, ir perspėja, kad artimiausiomis savaitėmis vyks „maža neoficiali demonstracija“ (eufemizmas mažam pogromui). Konstaplis užjaučia žydų bendruomenę, tačiau yra bejėgis užkirsti kelią smurtui.

Kitą rytą, po Perčiko pamokų su jaunesnėmis seserimis, antroji Tevjė dukra Hodelė tyčiojasi iš marksistinės Perčiko Biblijos istorijos interpretacijos. Savo ruožtu jis kritikuoja ją už tai, kad ji, matydama, kad pasaulis keičiasi, laikosi senųjų judaizmo tradicijų. Norėdamas tai iliustruoti, jis ima ją šokdinti, nepaisydamas žydų tradicijų, pagal kurias vyrui su moterim šokti netinka. Besiginčijant tarp jų įsižiebia meilė.

Goldė laiminga, kad Tevjė susitarė su Lazaru ir dabar Ceitelės likimas užtikrintas. Tačiau Ceitelė verkia ir maldauja tėvo pasigailėti. Atėjęs Motelis prašo išleisti Ceitelę už jo ir žada, kad jo žmona niekada nepatirs bado. Tevjė piktinasi, kad Motelis laužo tradiciją ir peršasi pats, o ne per sąvadautoją, tačiau tuo pat metu žavisi jo drąsa ir, nors neramia siela (dainuojama daina „Tevjė monologas“), sutinka leisti jiems susituokti. Motelio ir Ceitelės džiaugsmui nėra ribų (dainuojama daina  „Stebuklų stebuklas“).

Tačiau Tevjė neramu, nes jis negali sugalvoti, kaip pranešti apie savo sprendimą Goldei. Naktį Tevjė apsimeta pabudęs iš baisaus sapno. Goldė prašo papasakoti sapną, nes ji galinti jį išaiškinti (dainuojama daina  „Tevjė sapnas“). Tevjė pasakoja susapnavęs Goldės močiutę, kuri atsikėlė iš kapo, kad palaimintų Ceitelės santuoką, bet ne su Lazaru, o su Moteliu. Tačiau dar baisiau, tęsia savo melagingą pasakojimą Tevjė, amžinatilsį Lazaro žmona Fruma žada prakeikti savo buvusio vyro naująją santuoką. Prietaringoji Goldė išsigąsta ir greitai pritaria, kad Ceitelė privalo tekėti už Motelio.

Netrukus meilė aplanko ir trečiąją dukterį -“knyginę” Havą. Ją, grįžtančią iš miesto, užpuola grupė jaunuolių, o drąsusis Fedka ją išgelbsti. Juos sujungia bendras interesas knygoms.

Ceitelės ir Motelio vestuvės vyksta pagal visas žydiškas ceremonijas (dainuojamos dainos  „Saulėtekis, saulėlydis“ ir Vestuvių šokis“). Lazaras ir Tevjė kivirčijasi dėl sulaužyto susitarimo. Įsismaginęs Perčikas sulaužo dar vieną žydišką tradiciją – jis peržengia barjerą, skiriantį vyrus ir moteris, ir išveda šokti Tevjės dukrą Hodelę. Vestuvių puota baigiasi netikėtai, kai į namus įsiveržia ginkluoti vyrai ir sukelia muštynes, anot konstaplio, „praveda nedidelę demonstraciją“. Vakaras sugadintas, vestuvių dovanos suniokotos, Perčikas, kuris bandė atsikirsti, sužeistas. Nuliūdęs ir susimąstęs Tevjė liepia sutvarkyti namus.

Antras veiksmas redaguoti

Perčikas įkalbinėja Hodelę vykti su juo į Kijevą dirbti revoliucijos labui. Jis prisipažįsta ją mylįs ir siūlo tekėti už jo. Hodelė sutinka (dainuojama daina  „Dabar aš turiu viską“). Tevjė įsiunta ir sako uždrausiąs santuoką, tačiau Perčikas ir Hodelė atkerta, kad jie nesiekia jo leidimo, tik nori palaiminimo. Tevjė kaip visuomet skundžiasi Dievui, tačiau nusprendęs, kad pasaulis keičiasi, nusileidžia (dainuojama daina  „Tevjė atsikirtimas“). Jis praneša jaunajai porai, kad duoda jiems palaiminimą ir leidimą.

Tevjė paaiškina šiuos įvykius apstulbusiai Goldei. “Meilė, – sako jis, – tai naujas stilius”. Tuo pačiu Tevjė susimąstęs klausia Goldės: "O ar tu mane myli, Golde?”. Ji iš padžių pasišaipo iš jo, bet galiausiai prisipažįsta, kad jei jau kartu išgyveno 25 metus, išaugino penkias dukteris ir praėjo kartu visus sunkumus, tad ”taip, ko gero, aš myliu tave, Tevjė, atsako Goldė.

Tuo tarpu Jentė pasakoja Ceitelei, kad ji matė Havą su Fedka. Anatevkoje greitai pasklinda žinia, kad Perčikas areštuotas ir ištremtas į Sibirą (dainuojama daina  „Gandas / aš ką tik girdėjau“), o Hodelė pasiryžusi sekti iš paskos. Geležinkelio stotyje ji paaiškina tėvui, kad jos namai yra ten, kur yra jos mylimasis. Tačiau kad ir kur ji bebūtų, visada mylės savo šeimą (dainuojama daina  „Aš toli nuo namų, kuriuos myliu“).

Laikas eina. Motelis įsigijo išsvajotą siuvimo mašiną, jie su Ceitele susilaukė kūdikio. Hava pagaliau sukaupia drąsą ir prašo tėvo leidimo susituokti su Fedka. Tevjė vėl pasitaria su Dievu, bet vedybos su kito tikėjimo žmogumi jam yra neperžengiama riba. Jis uždraudžia Havai susitikinėti su Fedka. Bet netrukus Goldė praneša, kad Hava slapta susižiedavo su Fedka. Tevjė pasimetęs svarsto, kur jis suklydo (dainuojama daina  „Havutės pasekmės“). Hava grįžta ir bando su juo pasikalbėti, bet Tevjė užsispyręs nusisuka ir prisako visai likusiai šeimai laikyti ją mirusia.

Tuo tarpu sklinda gandai, kad rusai išvaro žydus iš jų kaimų. Atvyksta konstaplis ir sugužėjusiems kaimo gyventojams praneša, jog pastarieji turi tris dienas susikrauti daiktus ir palikti miestą. Tokia žinia visus be galo sukrečiai. Visi kalba apie tai, kaip sunku palikti savo namus, kur tiek išgyventa, tačiau konstaplis sakosi tik vykdąs įsakymą.

Žydams išvykstant iš Anatevkos, Hava ir Fedka sustoja atsisveikinti. Jie išvyksta į Krokuvą, kuo toliau nuo Rusijos, kur taip žiauriai elgiamasi su žmonėmis. Tevjė su jais nesikalba, bet kai Ceitelė atsisveikina su Hava, Tevjė paragina ją pridėti „Dievas su tavimi“. Motelis ir Ceitelė taip pat vyksta į Lenkiją, bet žada prisijungti prie likusios šeimos ir atvykti į Ameriką, kai sutaupys pakankamai pinigų.

Tevjė, Goldė ir dvi jauniausios jų dukros palieka kaimą ruošdamiesi vykti į Ameriką. Pradeda groti smuikininkas. Tevjė mostelėjus, pastarasis išseka iš paskos.

Pastatymai Lietuvoje redaguoti

Lietuvoje „Smuikininkas ant stogo“ pastatytas Klaipėdos muzikiame teatre. Pastatymą inicijavo Stasys Domarkas, kuris susipažino su Janu Šurmėjumi (lenk. Jan Szurmiej) 1999 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre Džono Kanderio miuziklo „Zorba“ pastatymo metu.[16] Jano Šurmėjaus „Smuikininko ant stogo“ pastatymai jau daugiau nei dešimtmetį rodomi Vroclave, Gdynėje ir Lodzėje. Klaipėdoje be pirmosios premjeros, kuri įvyko 2000 m.,[1] sukurti dar du pastatymai: 2011[2] ir 2019 m.[3] Visus tris pastatymus kūrė dirigentas Stasys Domarkas ir menininkų grupė iš Lenkijos – režisierius Janas Šurmėjus, scenografas Voicechas Jankoviakas (lenk. Woiciech Jankowiak) ir kostiumų dailininkė Marta Hubka. 2019 m. pastatymas skiriasi nuo ankstesniųjų tuo, kad jam kurti gauta originali miuziklo partitūra iš Brodvėjaus, o tai leido spektaklį padalinti į dvi tolygias dalis. Spektaklyje dalyvauja ne vien profesionalūs aktoriai, bet ir dauguma pagalbinio personalo, iš viso per 100 žmonių.[17]

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ 1,0 1,1 Ovidijus Petkevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, Klaipėdos muzikinis teatras, www.vle.lt. [1]
  2. ↑ 2,0 2,1 Klaipėdos muzikinis teatras, Istorija, new.klaipedosmuzikinis.lt.[2] Archyvuota kopija 2020-10-11 iš Wayback Machine projekto.
  3. ↑ 3,0 3,1 „Smuikininkas ant stogo“ grįžta su naujos energijos užtaisu. Klaipeda diena.lt, 2019-03-07[3]
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Šolemas Aleichemas, Elektroninė žydų enciklopedija (rus), eleven.co.il [4]
  5. ↑ Aleichem, jewishvirtuallibrary.org" [5]
  6. ↑ Sholem Aleichem. From the Fair, publisher Viking Penguin, 1985 chapter 34. Cholera, pages = 100–4.
  7. ↑ Chaim Potok. The human comedy of pereyslav, The New York Times, 1985-07-14, www.nytimes.com [6]
  8. ↑ Šolom Aleichemas. Apysakos. Vilnius: Vaga, 1987, p. 287–416.
  9. ↑ Mokslo ir enciklopedijų leidyklos centras. „Sėslumo riba“, Visuotinė Lietuvių enciklopedija, ww.vle.lt [7][neveikianti nuoroda]
  10. ↑ Черта оседлости. Электронная еврейская энциклопедия. [8]
  11. ↑ Alisa Solomon. „How Fiddler Became Folklore“, The Jewish Daily Forward, rugsėjo 1, 2006. [9]
  12. ↑ 12,0 12,1 Robert Brustein. „Fiddle Shtick“, The New York Review of Books, 2014-12-18, vol. 61, No. 20, pp. 82–83
  13. ↑ „Show Archive“Archyvuota kopija 2014-01-16 iš Wayback Machine projekto., Broadway in Detroit.
  14. ↑ Melinda Henneberger. „50th anniversary of Fiddler on the Roof reunites Tevye’s many daughters“, The Washington Post, birželio 14, 2014 [10]
  15. ↑ Ernio Hernandez. Fiddler on the Roof – 1964", Playbill, vasario 26, 2004, " Archyvuota kopija 2004-06-03 iš Wayback Machine projekto.
  16. ↑ Janina Stankevičienė. Kauno valstybinis muzikinis teatras, Visuotinė lietuvių enciklopedija, www.vle.lt [11]
  17. ↑ "Į Klaipėdą sugrįžta legendinis miuziklas Smuikininkas ant stogo. www.delfi.lt[12]

Nuorodos redaguoti

  • „Į teatro sceną sugrįžta topinis miuziklo žanro klasikos hitas – Smuikininkas ant stogo“, red. Asta Kažukaiskienė ir Jonas Mažonas, LRT.[13]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Smuikininkas_ant_stogo&oldid=6727946"