Vikipedija

Smalininkai

Kitos reikšmės – Smalininkai (reikšmės).

Smalininkai – miestas Jurbarko rajono savivaldybėje, tarp Jurbarko (12 km) ir Viešvilės (12 km), dešiniajame Nemuno krante. Seniūnijos ir Smalininkų miesto seniūnaitijos centras. Mieste stovi Smalininkų Šv. Juozapo bažnyčia (nuo 1936 m.), Smalininkų evangelikų liuteronų bažnyčia, veikia Smalininkų technologijų ir verslo mokykla (Smalininkų kaime), Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinė mokykla, biblioteka, kultūros namai (Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro Smalininkų skyrius), paštas (LT-74009), ambulatorija, Onos Norvaišienės kaimo turizmo sodyba, Smalininkų senjorų namai, Justino Stonio technikos muziejus. Išlikusi seniausia Lietuvoje vandens matavimo stotis, įrengta 1811 m. (pirmoji vandens matuoklė neišliko; dabar išlikę akmeniniai „laiptai“, sumūryti 1886 m., naudoti vandens lygiui matuoti. Šalia matuoklės yra stebėjimo bokštelis (pastatytas maždaug 1924–1926 m.).

Smalininkai
      
Pagrindinė mieste – Nemuno gatvė
Smalininkai
Smalininkai
55°04′26″š. pl. 22°34′44″r. ilg. / 55.074°š. pl. 22.579°r. ilg. / 55.074; 22.579 (Smalininkai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Tauragės apskritis Tauragės apskritis
Savivaldybė Jurbarko rajono savivaldybė Jurbarko rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 847
Plotas 1,77 km²
Tankumas (2023) 479 žm./km²
Vikiteka Smalininkai
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Smaliniñkai
Kilmininkas: Smaliniñkų
Naudininkas: Smaliniñkams
Galininkas: Smalininkùs
Įnagininkas: Smaliniñkais
Vietininkas: Smaliniñkuose

vok. Schmalleningken, Schmalleningken-Augstogallen

Smalininkų prieplauka ir vandens matavimo stotis

Etimologija redaguoti

Apie Smalininkus nuo seno buvo girios. Vietos gyventojai iš medžių sakų gamino smalą (dervą, degutą), todėl vietovė pradėta vadinti Smaliais, o vėliau – Smalininkais. Be to, yra bendrinis žodis smalininkas, reiškiantis „degučius“.[2]

Senesnis vietovardis Aukštogaliai (Aukštagaliai) minimas kaip Augstogallen, 1736 m. Schmalliningcken-Augstigallen, 1785 m. Schmallenincken-Augstogallen, 1895 m. Schmalleningken-Auxtogallen.[3]

Geografija redaguoti

Miestas įsikūręs lygumoje Lietuvos vakarinėje dalyje, dešiniajame Nemuno krante. Mieste yra 12 gatvių, didžiausia Lietuvoje Smalininkų ąžuolų alėja (207 ąžuolai). Į pietryčius nuo Smalininkų telkšo didžiausi rajono ežerai – Ilginys, Palėkių ežeras, Bildelis.

Istorija redaguoti

 
Smalininkų siaurojo geležinkelio stotis apie 1910 m.

Tiksli Smalininkų įkūrimo data nežinoma. Pirmieji paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose siekia XV a. pabaigą. 1811 m. įsteigta viena pirmųjų Lietuvoje vandens matavimo stotis.[4] Ilgą laiką Smalininkai priklausė Klaipėdos kraštui, 1422–1923 m. Šventosios upeliu netoli Smalininkų ėjo siena tarp Lietuvos ir vokiečių žemių.

1886–1888 m. Smalininkuose įrengtas uostas, pastatytos upinių laivų dirbtuvės. Nuo Jurbarko iki Smalininkų Nemunas buvo platus ir negilus, o jo žemupys nuo Smalininkų – gilesnis, reguliuojamas nuo 1840 m. Uoste būdavo perkraunamos prekės į didesnius, didesnės grimzlės laivus, kurie plaukdavo iki Karaliaučiaus, Dancigo, Štetino. Smalininkų uoste likdavo žiemoti apie 60 Nemuno laivų.

XIX a. pabaigoje Smalininkai minimi kaip 3 gyvenvietės Ragainės apskrityje, iš kurių didžiausia buvo Aukštogaliai.[5] 1902 m. nuo Pagėgių į Smalininkus buvo nutiestas beveik 56 km ilgio Tilžės-Pagėgių-Smalininkų siaurukas. Geležinkelio bėgiai buvo išardyti pirmaisiais pokario metais, o stoties pastatas, nors ir paverstas gyvenamuoju namu, palyginus neblogai išsilaikė. Tai raudono mūro, „vokiško" stiliaus statinys su mezoninu, ant fasado išlikęs vokiškas Smalininkų pavadinimas – Schmalleningken.

Tarpukariu mieste buvo lietuviška pradžios mokykla, muitinė, sveikatos punktas, vaistinė, keli viešbučiai, dvi lentpjūvės, laivų statybos įmonė, malūnas, paštas, keliolika krautuvių.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Pokario metais nugriauta Smalininkų evangelikų liuteronų bažnyčia. Sovietmečiu mieste veikė suvenyrų ir galanterijos gamybos cechas, tarybinis ūkis-technikumas (nuo 1954 m.).

2009 m. vasarą miesto bendruomenės iniciatyva pastatyta 250 kW galios vėjo jėgainė. 2018 m. liepos 31 d. patvirtintas Smalininkų herbas, kuriame pavaizduoti trys ant „ožių“ stovintys laivai, reiškiantys laivų gamybos procesą.

~2020 m. prie Smalininkų miesto prijungta didžioji Smalininkų kaimo dalis.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a. 2-oji pusė – 1920 m. Smalininkų valsčiaus centras Ragainės apskritis
1920–1946 m. Pagėgių apskritis
1946–1947 m. apskrities pavaldumo miestas, Smalininkų valsčiaus centras
1947–1950 m. Jurbarko apskritis
1950–1954 m. rajoninio pavaldumo miestas, Smalininkų apylinkės centras Jurbarko rajonas
1954–1995 m. rajoninio pavaldumo miestas
1995– Smalininkų seniūnijos centras Jurbarko rajono savivaldybė

Nemuno sekluma redaguoti

Padavimai byloja, kad ties Smalininkais skersai Nemuno ėjo sekluma, dėl kurios vandeniui nusekus dažnai užkliūdavo upe plaukiantys laivai, sukeldami daug rūpesčių laivininkams. Pasakojama, kad iki kryžiuočių laikų pakrantėje stovėjo puiki ir garsi pilis, kurioje gyveno turtingas ir galingas kunigaikštis, turėjęs visko, tik dukters trūko. Todėl Laima jį apdovanojo ir dukteria. Tačiau Laumė iš pavydo ir keršto slapta pasiuntė kūdikėliui puikiausio audimo drabužėlį – jis turėjo vaikelį padaryti pačiu gražiausiu. Mergaitė augo, gražėjo, žavėjo visus savo grožiu, betgi dėl to grožio į pilį pradėjo eiti daugybės smalsuolių ir įsimylėjusių vaikinų. Kunigaikščio pilis nebeteko ramybės.

Galiausiai vienas jaunikaitis pratarė kunigaikštytei: „Tu graži kaip niekas kitas, bet tavo širdis kaip ledas. Esi tarytum voras, kuris besiartinančius prie tinklo pagauna ir stumia pražūtin. Kad mūsų kančios pasibaigtų, pasakyki, kurį iš mūsų renkiesi?“ Panelė lengvabūdiškai atsakė: „Prižadu ranką tam, kuris dar vasarai nesibaigus viena nakčia pastatys per Nemuną ledinį tiltą ir pats pervažiuos juo į mano pusę“. Išgirdę tai, jaunuoliai vienas po kito ėmė palikti pilį, o kunigaikštis ėmė atgauti ramybę.

Paupyje pagyvėjo darbai, buvo kertami medžiai, riogsojo nugenėtų medžių krūvos, storos lentos ir rąstai. Pilies valdovas su sūnumi vis aplankydavo Perkūno ąžuolą ir atnešdavo didelių aukų. Vieną naktį pilėnus išgąsdino smarki perkūnija – audra kriokdama siautė, rovė medžius su šaknimis, draskė stogus. Iš dangaus prapliupo smarkūs ledai, kad net pilies languose neliko nė vieno sveiko stiklo. Audra siuto visą naktį be paliovos.

Saulei prašvitus ir audrai aprimus kunigaikštis išėjo apsidairyti po apylinkes ir pamatė žmones, nustebusiais veidais žiūrinčius upės pusėn ir šūkaujančius: „Ledo tiltas! Ledo tiltas!“ Žmonės džiūgavo, galėdami važiuoti šiuo tiltu. Šaunus vežimas sunkiai sulaikomais žirgais riedėjo ledo tiltu ir artinosi prie pilies. Pilin atskriejo jaunikaitis ir labai mandagiai sveikindamasis ryžtingai įžengė į kambarį. Be ilgos įžangos jis pasakė: „Kilnioji kunigaikštyte, tavo sąlyga išpildyta. Dabar reikalauju, kad laikytumeisi pažado ir duotumei savo ranką“. Nors mergelė bandė atsikalbinėti, tačiau viskas baigėsi gražiomis vestuvėmis.

O audros per naktį pastatytas tiltas neatlaikė pavasario potvynio ir jį nunešė ledai. Ties nugrimzdusiais rąstais srovė dugne sunešė daug smilčių ir atsirado sekluma.[6]

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.[7] 1905 m.[8] 1910 m.[9] 1925 m. 1959 m.sur.[10] 1970 m.sur.[11] 1976 m.[12][13]
693 828 927 1 741 1 100 952 900
1979 m.sur.[14] 1989 m.sur.[15] 2001 m.sur.[16] 2011 m.sur.[17] 2021 m.sur.[18] - -
805 758 653 515 852 - -


Tautinė sudėtis redaguoti

2011 m. gyveno 515 žmonių:[19]

  • Lietuviai – 97,7 % (503);
  • Kiti – 2,33 % (12).

2001 m. gyveno 653 žmonės:[20]

  • Lietuviai – 98,32 % (642);
  • Kiti – 1,68 % (11).

Žymūs žmonės redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 196
  3. ↑ Lange, Dietrich: Geographisches Ortsregister Ostpreußen einschließlich des Memelgebietes, des Soldauer Gebietes und des Reg.-Bez. Westpreußen (1919–1939)
  4. ↑ Upės. Enciklopedija „Lietuva“, I t. // Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 79 psl.
  5. ↑ Schmalleningken (1–3). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. X (Rukszenice — Sochaczew). Warszawa, 1889, 379 psl. (lenk.)
  6. ↑ Dr. Jonas Rimeika. „Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. Kaunas, 1940.
  7. ↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
  8. ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
  9. ↑ Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
  10. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  11. ↑ Smalininkai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 238 psl.
  12. ↑ Smalininkai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 256 psl.
  13. ↑ Smalininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 46
  14. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  15. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  16. ↑ Tauragės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  17. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  18. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  19. ↑ 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  20. ↑ 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2012-07-07 iš Archive.is projekto
  • Smalininkai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 724 psl.

Nuorodos redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Smalininkai&oldid=7142400"