Silosas

Šis straipsnis apie pašaro rūšį. Apie birių medžiagų saugyklą skaitykite straipsnyje silosas (saugykla).

Silosas – anaerobinėse (be deguonies) sąlygose fermentuoti žali augalai, kai dėl mikroorganizmų veiklos augaluose esantis cukrus fermentuojamas į organines rūgštis, iš kurių svarbiausia yra pieno rūgštis. Kad būtų užtikrintas tinkamas fermentacijos procesas ir pagamintas geras silosas, reikia prisilaikyti tokių pagrindinių elementų: tinkama silosuojamos masės drėgmė, pakankamas cukraus kiekis augaluose, greitas anaerobinių sąlygų sudarymas, gerai suslegiant ir sandariai uždengiant. Nepriklausomai nuo siloso saugyklų ar taikomos silosavimo technologijos, silosavimo principai yra tie patys. Siloso tranšėjos - tai labiausiai pasaulyje paplitusios siloso saugyklos. Smulkesniems ūkiams rekomenduojami plastikiniai siloso kaupai. Paplito ritininio (ryšulinio) siloso gamybos technologija. Šis silosavimo būdas labai tinka, kai pašaras gaminamas nedideliais kiekiais ir kuomet neužtenka žolės net ir nedidelei tranšėjai užpildyti. Hermetiški siloso bokštai Lietuvoje beveik nebenaudojami.

Silosas gali būti gaminamas ne tik iš žolių, bet ir iš kitų žalių augalų - kukurūzų vegetacinė masė, varpinių arba ankštinių grūdinių vegetacinė masė ir kt., iš kurių šienas negaminamas. Gali būti silosuojami ir nepilnai pribrendę varpinių ir ankštinių augalų grūdai. Cukrinių runkelių gręžinių, kukurūzų tarkių ir kitų perdirbamosios pramonės šalutinių produktų silosavimas yra geras jų konservavimo būdas.

Kad siloso fermentacija būtų geresnė, yra naudojami silosavimo priedai, kurių pagrindiniai: organinės rūgštys (dažniausiai skruzdžių rūgštis, propiono rūgštis, jų deriniai ir druskos); bakteriniai inokuliantai (dažniausiai įvairių štamų pieno rūgšties bakterijos ir propiono rūgšties bakterijos). Rečiau yra naudojami celulozolitiniai fermentiniai preparatai ir cukraus šaltiniai (melasa).

Teisingas siloso ėmimas iš saugyklų yra ne mažiau svarbus nei teisinga siloso gamyba. Juo labiau, kad kuo geresnės fermentacijos silosas yra pagaminamas, tuo jis mažiau atsparus antrinei fermentacijai pašaro ėmimo iš saugyklų ir naudojimo šėrimui metu.

Siloso kokybės patikrinimas redaguoti

Siloso mėginys imamas rankomis (jį pradėjus šerti), arba su iš plieninio vamzdžio padarytu grąžtu. Mėginiai imami iš įvairių vietų, surenkant apie 1 kg vidutinio mėginio, kuris gerai sumaišomas, dedamas į polietileno maišelį, sandariai užrišamas ir pateikiamas laboratorijai. Gauti duomenys naudojami pašaro kokybės įvertinimui, jo maistingumo apskaičiavimui ir raciono sudarymui. Norint gauti tikslesnius rezultatus, mėginio ėmimą reikia laikas nuo laiko pakartoti. Be to, pačiam pašarų gamintojui ir naudotojui būtina atkreipti dėmesį į siloso kvapą, jo spalvą, pjaustinio ilgį. Jei silosas pakaito, jis atsiduoda tabaku, yra tamsios spalvos; jei yra pelėsių ar mielių - suplėkęs, pelėsių kvapas; jeigu fermentacija gera - malonus pieno rūgšties kvapas, jei silosas geros kokybės, jį palietus po trumpo laiko ant rankų kvapo beveik nelieka.

Geros fermentacijos siloso rodikliai:

sausų medžiagų (SM) - 25–30 %;
žalių baltymų (nuo SM) - 15–18 %;
žalios ląstelienos (nuo SM) - 24–27 % ;
pH - 3,7–4,5;
pieno rūgšties - 35–100 g/kg SM;
acto rūgšties - ne daugiau kaip 30 g/kg SM;
sviesto rūgšties - ne daugiau kaip 0,1 g/kg SM;
laisvų rūgščių - 20–60 g/kg SM;
cukraus - daugiau kaip 30 g/kg SM;
amoniakas + aminai (NH₃-N) - ne daugiau kaip 33 % (nuo tirpių proteinų).

Literatūra redaguoti

Silosavimo principai ir būdai yra aprašyti leidinyje J. Jatkauskas, V. Vrotniakienė „Priemonės silosuotų pašarų kokybei, baltymingumui ir ekonomiškumui didinti“.