Vikipedija

Siksto Madona

Siksto Madona
Menininkas Rafaelis
Metai apie 1513-14
Meno kryptis Aukštasis renesansas
Medžiagos, technika aliejinis paveikslas, drobė
Matmenys 256 cm × 196 cm
Miestas (vieta) Dresdenas
Muziejus Senųjų meistrų paveikslų galerija

Siksto Madona – vienas pačių garsiausių italų renesanso dailininko ir architekto Rafaelio (1483–1520) kūrinių bei vienas žymiausių paveikslų meno istorijoje. Saugomas Dresdeno Senųjų meistrų paveikslų galerijoje.

Istorija redaguoti

Paveikslas buvo užsakytas 1512 m.[1] popiežiaus Julijaus II. Rafaelis šį darbą atliko iki 1514 m. „Siksto Madona“ laikoma paskutiniu Rafaelio darbu, kurį meistras visą atliko savąja ranka (vėlesni būdavo atliekami su mokinių pagalba). Buvo versijų, kad paveikslas galėjo būti skirtas Julijaus II pomirtiniam kapui, tačiau dabar labiausiai paplitusia versija teigiama, kad paveikslas iš pat pradžių buvo skirtas Pjačencos benediktinų San Sisto (Šv. Siksto) vienuolynui. Tuo Julijus norėjo atiduoti pagarbą savo dėdei popiežiui Sikstui IV ir savo giminės globėjui Šv. Sikstui. Tai galėjo būti dovana naujai pastatytam benediktinų vienuolynui tik ką prie popiežiaus valstybės prijungtoje Pjačencoje.

1550 m. Giorgio Vasari paveikslą apibūdino kaip „retą ir unikalų“. Kadangi paveikslas buvo Italijos provincijos mieste, toli nuo turistinių maršrutų, „Siksto Madona“ keletą amžių buvo menkai žinoma. Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis, Saksonijos kurfiurstas Augustas III su popiežiaus Benedikto XIV leidimu įsigijo jį iš vienuolyno už maždaug 25 000 Romos eskudų sumą, kuri tuomet buvo laikoma ypač didele.[2] Pjačencos bažnyčia buvo labai įsiskolinusi ir priversta parduoti paveikslą. Išgirdus apie Augusto pirkinį buvo bandoma blokuoti paveikslo išvežimą iš Italijos. Derybos dėl paveikslo išgabenimo užtruko apie 2 metus nuo 1752 iki 1754 m. Anot legendos, parsigabenęs paveikslą į Dresdeną Augustas III, įeidamas į rūmus, sušuko: „Vietą didžiajam Rafaeliui“. Pagal kitą legendą, Augustas III liepė patraukti sostą, kad lankytojai geriau matytų „Siksto Madoną“. Sunku pasakyti, kiek tikros šios legendos, nes 1747 m. Augusto paveikslų kolekcija jau buvo perkelta iš kurfiursto pilies į kitas patalpas. Šias legendas populiarino 1859 m. Adolph von Menzel paveikslas, vaizduojantis „Siksto Madonos“ atgabenimą į kurfiursto rūmus.[3] Visgi spėjama, kad „Siksto Madonos“ autoritetas augo palaipsniui ir paveikslas tik po keleto žymių vokiečių pasigėrėjimo išsireiškimų XVIII a. pabaigoje užtemdė kitą Dresdeno galerijos įžymybę − Koredžo paveikslą „Piemenų pagarbinimas“.

1799 m. įžymus vokiečių kultūrinis veikėjas Augustas Vilhelmas Šlėgelis parašė ekspresyvų komentarą apie paveikslą žurnale „Athenaeum“, tuo plačiai paskleisdamas žinią apie jį plačiajai Vokietijos visuomenei. 1816 m. buvo pakeista paveikslo pakabinimo vieta galerijoje stengiantis imituoti spėjamą Rafaelio paveikslo suvokimo intenciją − kai lankytojas tamsioje bažnyčioje eina altoriaus link, Madona išnyra dangiškoje šviesoje, tarsi žengdama žingsnį jo pasitikti.[4] Ir tik nuo 1816 m. paveikslui galerijoje buvo skirta centrinė vieta. 1843 m. paveikslas buvo apsaugotas stiklu.[5] 1855 m. „Siksto Madona“ perkelta į naują Zemperio rūmų sparną ir įkurdinta nuo to laiko įprastos raudonos spalvos kambaryje. Paveikslui buvo skirtas atskiras kambarys, stengiantis pabrėžti jo statusą.[6] 1856 m. paveikslas įrėmintas per naują.[7]

Antrojo pasaulinio karo pradžioje „Siksto Madona“, kartu su kitais geriausiais galerijos darbais, buvo paslėpta prie Dresdeno esančių kalvų, vadinamų Saksonijos Šveicarija, vienoje iš apleistų šachtų. 1945 m. šachtą atrado TSRS kareiviai. Anot legendos, esą sovietų kareiviai išgelbėjo paveikslus nešdami iš purvinos ir drėgnos šachtos per vandens balas. Pačių dalyvavusių kareivių liudijimu, tai tėra tik romantinis prasimanymas. Esą šachta buvo ventiliuojama ir sausa, nors ventiliacijos sistemos jos atradimo metu ir buvo sugedusios. Pats paveikslas esą buvo dėžėje, nors kiti − Rembrandto, Rubenso − išmėtyti ant žemės ar sukrauti vienas ant kito. Taip aprašo Leonidas Volinskis, kuris buvo atsakingas už meno kūrinių paiešką ir dalyvavo šachtos atidaryme.[8] Dailininko Michailo Volodino, kuris irgi dalyvavo paveikslų paieškose, liudijimu, visą operaciją asmeniškai prižiūrėjo maršalas Ivanas Konevas ir generolas Ivanas Petrovas, kurie liepė kareiviams neliesti kūrinių pakol neatvyks restauratoriai. Dalis paveikslų iš tikro buvo rimtai pažeisti.[9] „Siksto Madona“ buvo pergabenta į Maskvą ir laikoma Puškino muziejaus fonduose. Priėmus sprendimą paveikslus grąžinti į Dresdeną 1955 m. „Siksto Madona“ buvo vienintelį kartą eksponuota Tarybų Sąjungoje Puškino muziejuje.[10] Ilgą laiką, per kurį paveikslas išbuvo Maskvoje, tuometinė sovietinė valdžia aiškino būtinybe jį restauruoti. Šią versiją iliustravo 1985 m. Michailo Korneckio paveikslas „Išgelbėtoji Madona“, kuriame vaizduojami ties atrastu paveikslu 2 sovietų kareiviai ir restauratorė su lupa. Šiuo metu tikima, kad tai buvo tik atsikalbinėjimas, nors paveikslas iš tikro buvo kiek restauruotas.[11] 1956 m. „Siksto Madona“ ir kiti paveikslai buvo įkurdinti atstatytoje Dresdeno Senųjų meistrų paveikslų galerijoje.

 
„Siksto Madona“ naujajame rėme

2012 m. paveikslas buvo įrėmintas į naują rėmą, kuris imituoja XVI a. Italijos bažnyčiose kurtus altorinių paveikslų rėmus. Perkeltas į kitą kambarį, o senoje vietoje pakabintas gobelenas, vaizduojantis senesnę paveikslo aplinką − taip, kaip lankytojai jį matydavo ateidami iš toli per apie 150 ankstesniųjų metų. Buvo organizuota 500-ųjų paveikslo užsakymo metų jubiliejinė paroda Senųjų meistrų paveikslų galerijoje. Šiuo metu paveikslas yra vienas žymiausių vaizduojamojo meno kūrinių pasaulyje. Paveikslo apačioje vaizduojami cherubai tapo vienu dažniausiai reprodukuojamų meno fragmentų. Pradedant įvairiomis atvirutėmis, baigiant saldainių ir vaistų dėžutėmis, net tualetiniu popieriumi.[12]

Paveikslo tema redaguoti

Paveikslas buvo skirtas Šv. Siksto vienuolyno Pjačencoje bažnyčios altoriui. Jame vaizduojama Mergelė Marija (Madona) su kūdikiu Jėzumi Kristumi ant rankų. Šalia Madonos vaizduojamas Šv. Sikstas, kuris turi panašumų su popiežiumi Julijumi II. Šv. Siksto padėtį rodo priešais stovinti popiežiaus tiara. Moteris Madonai iš kairės yra Šv. Barbora. Marija žengia ant debesų, jai iš už nugaros esantį rūką iš tikro sudaro daugybės angelų veidai. Virš Šv. Barboros dešinio peties vaizduojamas mistinio miesto fragmentas, greičiausiai, nurodo dangiškąją Jeruzalę arba rodo Barboros ryšį su Pjačencos miestu (abu, Šv. Sikstas ir Barbora, buvo minimo vienuolyno globėjai).

Paveikslas sukomponuotas iš dviejų erdvių: dangiškosios scenos, kurioje yra Madona su Kūdikiu, Šv. Sikstas ir Šv. Barbora, ir žemiškosios, kuriai priklauso sceną atveriančios užuolaidos, popiežiaus tiara ir baliustrada, ant kurios pasirėmę du cherubai. Šių cherubų vaizdavimą paveiksle aiškina dvi legendos. Esą Rafaelis tapė paveikslą, o vaikai ateidavo pažiūrėti kaip jis dirba. Jų poza buvo tokia, kad Rafaelis iškart įtraukė juos į paveikslą. Anot kitos legendos, kad Rafaelis pamatė vaikus eidamas gatve. Esą taip vaikai stebėjo bandeles, išstatytas kepėjo vitrinoje. Vienas cherubas vaizduojamas tik su vienu sparnu. Šv. Sikstas vaizduojamas tarsi su šešiais pirštais (iliuzinė apgaulė − mažylis pirštas iš tikro yra delno dalis).

Nežinoma apie Madonos įvaizdyje vaizduojamą moterį. Menotyrininkai įžvelgia ryšių su tuomet tapytu Rafaelio portretu „Dama su skraiste“ (Piti rūmuose Florencijoje). Spėjama, kad tai galėjo būti Rafaelio įkvėpėja Margherita Luti, praminta Fornarina. Daug variantų ir istorijų buvo sugalvota bandant paaiškinti Madonos ir Kūdikio veido išraiškas. Tam dėmėsio skyrė Nyčė ir Šopenhaueris. Buvo manoma, kad Šv. Sikstas pirštu rodo žiūrovo link, o Madona su Kūdikiu žiūri į žiūrovą taip pat. Šiuo metu linkstama priimti A. Prager versiją − „Siksto Madona“ bažnyčioje buvo ant altoriaus, o priešais altorių tradiciškai būdavo krucifiksas. Taigi, Madona ir kūdikis Kristus mato savo ateitį − Kristaus nukryžiavimą ir mirtį.

Atsiliepimai, kritika redaguoti

Paveikslas Vokietijoje tapo sensacija, J. V. Gėtė skyrė jam eilėraštį, R. Vagneris specialiai važinėdavo iš Veimaro į Dresdeną jo pamatyti. Prūsijos karalienė Luiza užsakė paveikslo tikrų išmatavimų kopiją menininkui Friedrich Bury ir 1804 m. padovanojo savo vyrui Frydrichui Vilhelmui III Berlyne.[13] Paveikslas buvo liaupsinamas meno istorikų ir kritikų bei tapo Dresdeno Senųjų meistrų paveikslų galerijos pasididžiavimu. 1755 m. Vinkelmanas pavadino paveikslą puikiausiu graikiškojo idealo atgaivinimu ir idealia pagoniškosios estetikos ir krikščioniškosios žinios sinteze.[14] Tai buvo vienintelis krikščioniškasis kūrinys, apie kurį Vinkelmanas, apskritai, rašė.[15] Tokiam požiūriui oponavo tuometinis Dresdeno galerijos kuratorius Heinekenas, kuris pavadino kūdikį Kristų „piktu“ (angl. „peevish child“) ir tikino, kad pats Rafaelis negalėjo būti nutapęs dviejų cherubų sava ranka.[16] Nyčė interpretavo Madonos įvaizdį vadindamas jį „ateities žmonos vizija“, Gėtė pavadino „visos žmonijos motina“, Tomas Manas paveikslą − savo „didžiausiu potyriu tapyboje“.[17] Jakobas Burkhartas vertino paveikslą klasikinės italų renesanso kultūros viršūne.[18]

Ne mažiau žinomu paveikslas tapo Rusijoje. Pirmasis sustojimas Rusijos aristokratams, keliaujantiems po Europą ir norintiems susipažinti su jos kultūra, buvo Dresdenas.[19] „Siksto Madona“ buvo aukščiausiai vertintas Dostojevskio. Esą rašytojas buvo sukėlęs šurmulį tarp galerijos sargų, nes lipo ant kėdės, kad pamatytų paveikslo detales geriau. Anot Dostojeskio žmonos Anos Grigorjevnos, paveikslą rašytojas laikė „geriausiu žmonijos genijaus pasireiškimu“.[20] Rašytojas „Siksto Madonos“ reprodukciją laikė ant savo rašomojo stalo. Reprodukcijas turėjo Aleksandras Puškinas ir Levas Tolstojus.[21] Savo ruožtu, XIX a. Rusijos revoliucionieriams paveikslas buvo visos senos kultūros ir revoliucionierių šūkio „Batai geriau nei Rafaelis“ iliustracija. Anarchistas Michailas Bakuninas esą sakė, kad paveikslą reikia išstatyti revoliucionierių barikadose − tuomet caro kareiviai nedrįs šaudyti.[22] Netrūko ir nuosaikių vertinimų. Ivanas Šiškinas rašė, kad „Garsioji Madona nepalieka man jokio įspūdžio“.[23]

Išnašos redaguoti

 
„Siksto Madona“ apie 1965-75 m. Dresdeno galerijoje
  1. ↑ A.J. Goldmann. „The Madonna Above the Cherubs“. The Wall Street Journal
  2. ↑ Dresdeno galerijos informacija Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
  3. ↑ A.J. Goldmann. „The Madonna Above the Cherubs“. The Wall Street Journal
  4. ↑ Gail. Feigenbaum, Sybille Ebert-schifferer. „Sacred possessions“. Getty Publications, − 2011. - 248 psl. p. 177
  5. ↑ Gail. Feigenbaum, Sybille Ebert-schifferer. „Sacred possessions“. Getty Publications, − 2011. - 248 psl. p. 180
  6. ↑ Gail. Feigenbaum, Sybille Ebert-schifferer. „Sacred possessions“. Getty Publications, − 2011. - 248 psl. p. 179
  7. ↑ Gail. Feigenbaum, Sybille Ebert-schifferer. „Sacred possessions“. Getty Publications, − 2011. - 248 psl. p. 180
  8. ↑ Leonid Volynsky. „Seven days“. Progress Publishers − 1979. ISBN 9780714713021
  9. ↑ Armen Apresyan. „Myths and propaganda surrounding Raphael's 500-year old masterpiece“[neveikianti nuoroda]
  10. ↑ A.J. Goldmann. „The Madonna Above the Cherubs“. The Wall Street Journal
  11. ↑ A.J. Goldmann. „The Madonna Above the Cherubs“. The Wall Street Journal
  12. ↑ A.J. Goldmann. „The Madonna Above the Cherubs“. The Wall Street Journal
  13. ↑ Gail. Feigenbaum, Sybille Ebert-schifferer. „Sacred possessions“. Getty Publications, − 2011. - 248 psl. p. 209
  14. ↑ Gail. Feigenbaum, Sybille Ebert-schifferer. „Sacred possessions“. Getty Publications, − 2011. - 248 psl. p. 211
  15. ↑ Gert Schiff . „German Essays on Art History: Winckelmann, Burckhardt, Panofsky, and Others“. Continuum International Publishing Group, 1988. - 282 psl. p. 16
  16. ↑ Gail. Feigenbaum, Sybille Ebert-schifferer. „Sacred possessions“. Getty Publications, − 2011. - 248 psl. p. 177
  17. ↑ A.J. Goldmann. „The Madonna Above the Cherubs“. The Wall Street Journal
  18. ↑ Gert Schiff. „German Essays on Art History: Winckelmann, Burckhardt, Panofsky, and Others“. Continuum International Publishing Group, 1988 - 282 psl. p. XXXIV
  19. ↑ James H. Billigton. „The Icon and the Axe: An Interpretive History of Russian Culture“. Knopf Doubleday Publishing Group, 2010. 880 p.
  20. ↑ Robin Feuer Miller. „Dostoevsky's unfinished journey“. Yale University Press, 2007 - 242 psl. p.9
  21. ↑ Jeffrey Morrison, Florian Krobb . „Text Into Image: Image Into Text“. Rodopi, 1997 - 353 psl. p. 109
  22. ↑ James H. Billigton. „The Icon and the Axe: An Interpretive History of Russian Culture“. Knopf Doubleday Publishing Group, 2010. 880 p.
  23. ↑ Armen Apresyan. „Myths and propaganda surrounding Raphael's 500-year old masterpiece“[neveikianti nuoroda]

Taip pat skaitykite redaguoti

Nuorodos redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Siksto_Madona&oldid=6927850"