Rytų Karelijos sukilimas

Rytų Karelijos sukilimas arba Antrasis Tarybų Rusijos-Suomijos karas vyko 1921–1922 m. tarp Rytų Karelijos separatistų ir juos palaikančių suomių savanorių ir Tarybų Rusijos dėl Rytų Karelijos nepriklausomybės. Prasidėjo 1921 m. lapkričio 6 d. suomių pajėgoms įsiveržus į Rytų Kareliją. Konfliktas baigėsi 1922 m. kovo 21 d. sudarius „Sutartį tarp Tarybų Rusijos ir Suomijos vyriausybių dėl priemonių išlaikyti Tarybų Rusijos-Suomijos sienos neliečiamumą“. Šalys susitarė sumažinti pasieniečių skaičių ir pasienio teritorijas laikyti neapgyvendintomis. Į Suomiją persikėlė apie 30000 pabėgėlių iš Karelijos. Šis konfliktas buvo vienas iš heimosodat - „broliškųjų karų“.

Priešistorė

Suomijai paskelbus nepriklausomybę nuo Rusijos, dalis suomių nacionalistų palaikė Didžiosios Suomijos idėją, pagal kurią turėjo būti aneksuota Rytų Karelija. Taip turėjo būti suvienytos finų tautos, kurias suomių nacionalistai laikė broliškomis. Du suomių savanorių įsiveržimai į Rusiją, pavadinti Vienos ir Aunuso ekspedicijomis suomių istoriografijoje nelaikomi karais prieš Rusiją. Rusijoje šie konfliktai, taip pat suomių žygiai į Rytų Kareliją ir Kolos pusiasalį 1918-20 m. laikomi karinėmis intervencijomis ir vadinami „Pirmuoju Tarybų Rusijos-Suomijos karu“. Šis nesutarimų ir netikrumo dėl sienų laikotarpis baigėsi Tartu sutartimi, kuria Suomija ir Baltijos valstybės pripažino Rusijos Tarybų Federacinę Socialistinę Respubliką ir nustatė sieną tarp Suomijos ir Rusijos TFSR.

Antrąjį konfliktą sukėlė rytų karelų patirtis gyvenant valdant bolševikams, maisto trūkumas, noras ištaisyti „gėdingą taiką“ sudarytą Tartu (tokia ją laikė pabėgėliai iš Rytų Karelijos, kurie tikėjosi grįžti į gimtinę. Suomių aktyvistai 1921 m. vasarą lankėsi Rytų Karelijoje ir agitavo vietinius gyventojus. Patys gyventojai vadino save miško partizanais (suom. metsäsissit) ir rudenį kontroliavo didžiąją dalį šiaurės rytų Karelijos. Sukilimo pradžioje jame dalyvavo apie 2500 miško partizanų ir juos lydėjo sėkmė. Trauktis jiems nebuvo kur, nes jie išžudė visus vietinius komunistus.

Sukilimo eiga

1921 m. gruodžio pabaigoje karelų-suomių pajėgos sudarė apie 5-6 tūkst. karių, kurie užėmė dalį Rytų Karelijos iki linijos Kestenga-Suomusalami-Rugozero-Padanai-Porosozero. Tik gruodžio pabaigoje į Kareliją buvo permesti Raudonosios armijos daliniai ir sudarytas Karelijos frontas, vadovaujamas A.Sediakino.

Tai, kad Suomija palaikė sukilėlius Rytų Karelijoje, nekreipdama dėmesio į Tartu taikos sutartį, sukėlė įtampą tarp Rusijos ir Suomijos. Pvz., Levas Trockis pareiškė, kad jis dabar galįs žengti į Helsinkį. Tarybinės pajėgos turėjo iki 20 000 karių, ir ši persvara, taip pat badas ir stiprūs šalčiai, lėmė, kad miško partizanų frontas buvo pralaužtas. Puldami iš Petrozavodsko Raudonosios armijos daliniai 1922 m. sausio pradžioje užėmė Porosozero, Rebolus ir Kimasozero bei sutriuškino pagrindines priešų pajėgas. Sausio 25 d. šiaurinė tarybinės kariuomenė grupuotė užėmė Kestengą ir Kokisalmą.