Rumelijos ejaletas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Rumelijos ejaletas (osmanų turkų kalba: Eyālet-i Rūmēlī, turk. Rumeli Eyaleti) buvo Osmanų imperijos teritorinis administracinis vienetas (ejaletas), oficialiai įkurtas 1362 m. Ilgą laiką jis buvo didžiausias ir svarbiausias imperijos ejaletas Balkanuose.

Rumelijos ejaletas ایالت روم ایلی Eyālet-i Rūmēlī
← 1365 – 1867 →
Ejaletas 1609 m.
Valstybė	Osmanų imperija
Administracinis centras	Edirnė (iki 1520), Sofija (1520-1836), Bitola (po 1836)
beilerbėjus	Rumelijos beilerbėjus
Gyventojų	2,700,000 (1844)
Plotas	48,907 km² (1844)

Raida

Ejaletas buvo vienas iš dviejų pirmųjų Osmanų imperijos administracinių vienetų, į kuriuos sudalinta imperija administracinės reformos metu 1365. Jis apėmė visas Osmanų valdas Balkanų pusiasalyje, kurios iki 1389 m. išsiplėtė nuo siauro pajūrio ruožo į nemažą teritoriją dabartinėje Europinėje Turkijos dalyje, pietų Bulgarijoje, pietų Serbijoje, Makedonijoje. Ejaleto sostine tapo Edirnė, kuri buvo ir visos imperijos sostinė.

XIV a. pabaigoje ir XV a. ejaletas sparčiai plėtėsi, Osmanams vykdant užkariavimus. Prie jo prijungta Antroji Bulgarijos imperija, Prilepo karalystė (1395), Velbuždo despotija (1395). 1444 m. prijungta Dobrudžos despotija, 1459 m. Serbijos despotija ir Osmanų valdos pasiekė Dunojų, 1463 m. inkorporuota Bosnijos karalystė, 1479 m. – Epyro despotija. Tokiu būdu XV a. pabaigoje Ejaleto teritorija apėmė visus Balkanus iki Dunojaus šiaurėje, išskyrus kai kurias vakarinės pakrantės dalis, kur viešpatavo Jūrinė Venecija. Tuo metu sandžakų skaičius jame išaugo iki 33 vienetų.

Ejaletas 1850 m.

Ejaleto teritorijos tapo per didelės efektyviai administracijai, kas lėmė naujų ejaletų atskyrimą. 1533 m. pietinėje Graikijoje, Jonijos jūros salose ir Anatolijos vakarinėje pakrantėje suformuotas Salų ejaletas, 1541 m. dalis teritorijų buvo prijungtos prie naujo Budino ejaleto, 1580 m. šiaurės vakarinės teritorijos tapo Bosnijos ejaletu, 1593 m. Juodosios jūros vakarinės pakrantės – Silistros ejaletu, 1670 m. pietinės teritorijos – Joaninos ejaletu. Po visų atskyrimų, XVIII a. pradžioje sandžakų ejalete liko 18.

XVIII a. Sofiją, kaip administracinį centrą keitė Monastiras, kuriame reziduodavo beilerbėjai. 1815 m. iš šiaurės rytinių dalių sudormuota autonomiška Serbijos karalystė. 1836 m. ejaletas buvo padalintas į tris dalis, nuo jo atskiriant Edirnės ir Salonikų ejaletus. Likęs trečdalis su administraciniu centru Monastire liko funkcionuoti kaip Rumelijos ejaletas iki 1867 m. Jame bebuvo 3 sandžakai: Iskenderijos, Ohrio, ir Kesrijos. Administracinės reformos metu jis perorganizuotas į Salonikų vilajetą.

Sandžakai

Toliau pateikiamas ejaleto sandžakų sąrašas, sudarytas valdant Suleimanui Puikiajam (1520–1566), didžiausio ejaleto išsiplėtimo laikais:

1. Paša-sandžakas (Monastiras)
2. Bosnijos sandžakas
3. Morėjos sandžakas
4. Semendirės sandžakas
5. Vidino sandžakas
6. Herseko sandžakas
7. Silistrės sandžakas
8. Ohrio sandžakas
9. Avlonos sandžakas
10. Iskenderijos sandžakas
11. Janjos sandžakas
12. Gelibolo sandžakas
13. Kyustendilio sandžakas
14. Nikebolu sandžakas
15. Sofijos sandžakas
16. Inebahti sandžakas
17. Tirhalos sandžakas
18. Alaka Hisaro sandžakas
19. Vulcetrino sandžakas
20. Kefės sandžakas
21. Prizreno sandžakas
22. Karli-elio sandžakas
23. Agribozo sandžakas
24. Čirmeno sandžakas
25. Vizės sandžakas
26. Izvorniko sandžakas
27. Florinos sandžakas
28. Elbasano sandžakas
29. Midilio sandžakas
30. Karadago sandžakas
31. Čigonų sandžakbėjus
32. Kirk Kiliso musulmonų sandžakbėjus
33. Voinukų sandžakbėjus