Ravenos egzarchatas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Ravenos egzarchatas (gr. Εξαρχάτο της Ραβέννας, lot. Exarchatus Ravennatis) – Bizantijos administracinis vienetas dabartinės Italijos teritorijose. Egzistavo 584–751 m. Tai buvo vienas iš dviejų imperijos egzarchatų. Kitas buvo Afrikos egzarchatas.
| Ravenos egzarchatas Εξαρχάτο της Ραβέννας | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
 | ||||
| Valstybė | Bizantijos imperija | |||
| Administracinis centras | Ravena | |||
Raida redaguoti
Valdant Justinianui I Bizantija nukariavo dideles teritorijas iš Ostgotų karalystės ir taip „susigrąžino“ Italiją į romėnų valdžią. 540 m. generolas Belizarijus užėmė Raveną, kuri de facto tapo valdų Italijoje sostine. Tuo metu egzarchatas dar nebuvo įkurtas oficialiai, o išlaikyta Romos provincijų sistema.
568 m. šias valdas užpuolė langobardai, kurie iki 573 m. patyrė žymių laimėjimų prieš romėnus ir sugebėjo užkariauti didžiąją dalį Apeninų pusiasalio, taip sukurdami Langobardų karalystę. Jie įsitvirtino Pavijoje ir įkūrė daug smulkių hercogysčių, vienijamų bendro valdovo. Imperatorius Justinas II 576 m. nesėkmingai bandė atkovoti prarastas pozicijas. Galiausiai Bizantijos kontrolėje likusios valdos buvo reorganizuotos į egzarchatą. Salos egzarchatui priskiriamos nebuvo: Sicilija buvo administruojama atskirai, o Sardinija ir Korsika – kaip Afrikos egzarchato dalis.
Egzarchatą sudarė visame Apeninų pusiasalyje pabirusios teritorijos. Jų pagrindinė dalis buvo aplink sostinę Raveną ir tiesiogiai kontroliavo pajūrio ruožą tarp Po upės šiaurėje ir Marekio pietuose. Ravenoje rezidavo egzarchas, pagrindinis Konstantinopolio vietininkas Italijoje.
Visos kitos teritorijos buvo organizuotos kaip eparchijos, ir jas sudarė vasaliteto principais su Ravena susiję hercogystės (gr. Δουκάτον), išreiškę savo lojalumą Bizantijai. Svarbiausios iš jų buvo Venecija, Pentapolis, Perudža, Roma, Neapolis ir Kalabrija.
Santykiai tarp šių atskirų dalių nebuvo harmoningi. Ypač sudėtingi jie buvo tarp Ravenos egzarchų ir Romoje rezidavusių popiežių. Romos aristokratija nesijautė laiminga valdoma „svetimšalių“ egzarchų, o įtampą dar labiau didino religiniai disputai. Galiausiai popiežiai 727 m. pasiskelbė nepriklausomi dėl nesutarimo ikonoklazmo klausimu, ir Roma atsiskyrė nuo Egzarchato (tai davė pradžią Popiežiaus valstybei). Į popiežiaus pusę perėjo kelios kitos hercogystės, pvz., Neapolis.
Be vidinių įtampų nuolat egzistavo ir išorinė grėsmė, mat Langobardų karalystė nuolat kovojo su Bizantija ir siekė perimti jos kontroliuojamas dalis. Ypač aktuali langobardams buvo Egzarchato kontroliuojama juosta, kuri skyrė Didžiąją (šiaurinę) ir Mažąją (pietinę) Langobardijas. VIII a. labgobardams pasisekė nukariauti Perudžą, o 751 m. paimti Raveną. Nužudžius egzarchą Eutichijų, egzarchatas buvo panaikintas.
Vienintelė iš egzarchato likusi Bizantijai teritorija buvo Kalabrija, kuri 965 m. buvo reorganizuota kaip Italijos katepanatas.
Ravenos egzarchai redaguoti
- Decijus (584–585)
- Smaragdas (585–589)
- Romanas (589–596)
- Kalinikas (596–603)
- Smaragdas (603–608)
- Jonas I (608–616)
- Eleuterijus (616–619)
- Izaokas (625–643)
- Teodoras I (643–645)
- Platonas (645–649)
- Olimpijus (649–652)
- Teodoras I (653 – c. 666)
- Gregorijus (c. 666)
- Teodoras II (678–687)
- Jonas II (687–702)
- Teofilaktas (702–710)
- Jonas III (710–711)
- Scholastikas (713–723)
- Paulius (723–727)
- Eutichijus (727–752)