Rafael Trujillo
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Rafael Trujillo | |
|---|---|
| |
| Truchilijas 1940 m. | |
| Visas vardas | Rafael Leonidas Trujillo Molina |
| Gimė | 1891 m. spalio 24 d. San Kristobalis, Dominikos Respublika |
| Mirė | 1961 m. kovo 30 d. (69 metai) Siudad Truchilijas, Dominikos Respublika |
| Palaidotas (-a) | El Pardo kapinės, Ispanija |
| Pilietybė | Dominkos Respublikos |
| Tėvai | José Trujillo Valdez ir Altagracia Julia Molina Chevalier |
| Sutuoktinis (-ė) | Aminta Ledesma (1913-1925) Bienvenida Ricardo (1927-1935) Maria Martínez de Alba (1935-1961) |
| Vaikai | 8 vaikai |
| Religija | katalikybė |
| Dominikos Respublikos prezidentas | |
| Ėjo pareigas | 1930 – 1938 |
| Ankstesnis | Rafael Estrella Urena |
| Vėlesnis | Jacinto Peynado |
| Ėjo pareigas | 1942 – 1952 |
| Ankstesnis | Manuel de Jesús Troncoso |
| Vėlesnis | Héctor Trujillo |
 Vikiteka |
Rafael Trujillo |
Rafaelis Leonidas Truchilijas Molina (Rafael Leonidas Trujillo Molina; g. 1891 m. spalio 24 d. – m. 1961 m. kovo 30 d.) – Dominikos Respublikos diktatorius (1930–1961 m.), oficialiai prezidento pareigas ėjęs 1930–1938 m. ir 1942–1952 m. Truchilijo, vietinių gyventojų vadinto El Jefe („šefu“), valdymo laikotarpis pasižymėjo brutaliu oponentų persekiojimu, masinių žudynių organizavimu, stipriu asmenybės kultu.
Gimė 11 vaikų šeimoje San Kristobalyje. Baigęs mokyklą, dirbo telegrafo operatoriumi, popieriaus gamyklos darbuotoju, laukų prižiūrėtoju, tapo nusikalstamos grupuotės „42“ nariu. 1918 m. įstojo į Nacionalinę gvardiją, treniravosi JAV karinio laivyno bazėje. Jis sėkmingai kilo karinės karjeros laiptais – tapo leitenantu, generolu, galiausiai vyriausiuoju komandoru (comandante en jefe).
1930 m. kilus sukilimui prieš prezidentą Horasijų Vaskesą, Truchilijas slapta parėmė sukilėliams vadovavusį Rafaelį Estrelją Urenją, todėl jam atėjus į valdžią buvo paskirtas vyriausiuoju policijos ir armijos vadu. Netrukus buvo paskelbti nauji rinkimai, kuriuose Truchilijas tapo pagrindiniu kandidatu, Estreljai teko tenkintis viceprezidento kandidatūra, o politiniai priešininkai armijos buvo priversti atsiimti kandidatūras. Buvo paskelbta, kad rinkimuose Truchilijas ir Estrelja surinko 99 % rinkėjų balsų.
Tik tapęs prezidentu, ėmėsi susidorojimo su politiniais priešais. 1931 m. Dominikos partiją paskelbė vienintele legalia šalyje. Gyventojai, ypač valstybinių įstaigų darbuotojai, buvo verčiami stoti į partiją, visur su savimi nešiotis partinį bilietą. 1934 m. Truchilijas pasiskelbė generalisimu, be konkurencijos buvo perrinktas naujai kadencijai. 1936 m. Truchilijo paliepimu, Kongresas šalies sostinę Santo Domingą pervadino Siudad Truchiliju, San Kristobalio provinciją – Truchilijo provincija, Duartės kalną – Truchilijo kalnu. Diktatoriaus garbei visoje šalyje pradėti statyti paminklai, jo vardu pervadintos gatvės, aikštės, tiltai. Laikraščiai, plakatai skelbė šūkius „Tegyvuoja Truchilijas“, visose bažnyčiose iškabinti lozungai „Dievas danguje, Truchilijas žemėje“. 1938 m. prezidentas, skelbdamasis besiremiąs demokratišku JAV pavyzdžiu, „prieštaraudamas žmonių valiai“, atsisakė kandidatuoti trečiai kadencijai. Prezidentu buvo fiktyviai išrinktas Chasintas Peinadas, kuris atliko tik marionetinę funkciją. Senyvo amžiaus prezidentas 1940 m. mirė, jį pakeitė Manuelis de Chesus Tronkosas. Kuomet JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas kandidatavo trečiai kadencijai, jo pavyzdžiu pasekė ir Truchilijas, ir 1942 m. vėl oficialiai tapo prezidentu. Jis valdė 2 kadencijas po penkerius metus, vėliau prezidento postą perdavė broliui Hektorui.
Truchilijo valdymo metais armija (Karinės žvalgybos tarnyba – Servicio de Inteligencia Militar) buvo pagrindinis prievartos įrankis, jo grupuotė „42“ tapo „mirties eskadronu“, susidorojančiu su bet kokia opozicija prezidentui. Tarp žymiausių susidorojimų su oponentais atvejų buvo Ispanijos rašytojo, žurnalisto Chesuso Galindeso ir seserų Mirabal nužudymai. Truchilijas kvietėsi į šalį žydų emigrantus, Ispanijos pilietinio karo pabėgėlius tačiau taikė brutalias priemones prieš imigrantus iš Haičio. 1937 m. buvo įvykdytos „Petražolių“ žudynės, kurių metu nužudyta ~20 tūkst. šalyje gyvenusių haitiečių. Pažymėtina, kad Truchilijo valdymo metu sustiprinta gamtosauga, sustabdytas nelegalus miškų kirtimas.
Rafaelio Truchilijo režimas palaikė draugiškus santykius su JAV ir šios šalies buvo visokeriopai remiamas. II pasaulinio karo metais Dominikos Respublika stojo į Sąjungininkų pusę, bet karo veiksmuose nedalyvavo. Dominikos Respublika palaikė draugiškus santykius su kitomis JAV remiamomis diktatūromis Lotynų Amerikoje (Nikaragva, Argentina ir kt.), taip pat Franko Ispanija. Truchilijas pradžioje buvo Kubos diktatoriaus Fulchensijo Batistos priešininkas, bet kilus Kubos revoliucijai, visokeriopai rėmė Batistą. 1960 m. Truchiljas organizavo pasikėsinimą į savo aršų priešininką, Venesuelos prezidentą Romulą Betankūrą. Po šio įvykio JAV nutraukė paramą diktatoriui.
1961 m. kovo 30 d. Santo Domingo apylinkėse Truchilijo Chevrolet Bel Air buvo apsupta sąmokslininkų, diktatorius nužudytas. Sąmokslininkai buvo išaiškinti ir nužudyti. Režimo kolaborantai surengė pompastiškas diktatoriaus laidotuves. Jo palaikai pradžioje palaidoti San Kristobalyje, vėliau bandyti išvežti iš šalies, paskui palaidoti Paryžiuje, galiausiai 1964 m. perlaidoti El Pardo kapinėse Ispanijoje. Truchilijo šalininkai greitu laiku neteko valdžios.
Apie Rafaelį Truchiliją sukurta nemažai filmų ir parašyta knygų. Žymiausias kūrinys – Nobelio premijos laureato, Peru rašytojo Marijo Vargaso Ljosos knyga „Ožio puota“ (La fiesta del chivo).