Rūšizmas
Rūšizmas – polinkis vertinti elgesį su individu remiantis tik jo priklausymu tam tikrai rūšiai, nekreipiant dėmesio į kitus moraliai reikšmingus kriterijus.[1] Neretai tai susiję su antropocentrizmu – įsitikinimu, kad žmonių rūšis (Homo sapiens sapiens) yra pranašesnė ir vertingesnė už kitas.
Rūšizmo koncepcija daugiausiai naudojama gyvūnų teisių šalininkų, teigiančių, kad žmonės, spręsdami kaip turėtų elgtis su gyvūnais, atsižvelgia ne į jų gebėjimą jausti skausmą ar poreikių turėjimą, bet vien tik į priklausymą tam tikrai rūšiai. Tuo tarpu oponentai, kaip kad filosofijos profesorius Carl Cohen, mano, jog rūšizmas yra priimtinas elgesys, nes gyvūnai negali būti moralinės bendruomenės nariai.[2]
Istorija redaguoti
Pats žodis rūšizmas (angl. speciesism) buvo pirmą kartą paminėtas anglų psichologo Ričardo D. Raiderio 1973 metais bandant apibrėžti įsitikinimą, savo esmine forma artimą rasizmui bei seksizmui.[3] Jis teigė, kad žmonės turi individą matyti kaip atskirą būtybę, o ne kaip tam tikros rūšies, rasės, lyties, amžiaus ar kitokių savybių atstovą. Jis, kaip ir kiti nepritariantys rūšizmui, siūlo gyvūnų jaučiamą skausmą vertinti taip pat, kaip ir žmonių skausmą.
Nors sąvoka „rūšizmas“ yra sąlyginai nauja, ją atitinkančių minčių galima surasti jau nuo XVIII a. pabaigos.
|
Ateis diena, kai gyvūnai įgis tas teises, kurios prievartos būdu buvo nuslėptos nuo jų. Prancūzai pripažino, kad odos spalva nepateisina rasizmo. Vieną dieną gali būti pripažinta, kad kojų skaičius, odos skirtumai ar os sacrum riba nėra svari priežastis atsisakant padėti kitoms juslinėms būtybėms. Kas gi nubrėžia tą neperžengiamą ribą? Ar tai gebėjimas mąstyti, o gal diskursas? Bet subrendęs žirgas ar šuo neabejotinai yra protingesnis nei dienos, savaitės ar mėnesio sulaukęs kūdikis. Svarbiausias klausimas yra ne „Ar jie mąsto?“ ir ne „Ar jie kalba?“, bet „Ar jie kenčia?“ Jeremy Bentham, An Introduction to the Principles of Morals and Legislation[4] |
|
Sukurtą terminą „rūšizmas“ labiausiai išpopuliarino filosofas Peter Singer, ypač 1975 metais pasirodžiusia knyga „Animal liberation“, kurioje rašo:
|
|
Jeigu būtybė kenčia, negali būti jokio moralaus pasiteisinimo į tą kančią nekreipti dėmesio. Nesvarbu kokia tos būtybės prigimtis, lygybės principas reikalauja, kad jos patiriama kančia būtų vertinama tiek pat kiek ir kitų kančia. […] Gebėjimas jausti skausmą yra vienintelė svarbi riba, kai tenka spręsti, kieno interesai svarbesni. Perkelti šią ribą prie kitų požymių, kaip kad protingumo ar racionalumo, būtų subjektyvu. Kodėl tuomet nepasirinkti kitokių požymių, kaip kad odos spalva? [...] Rasistai pažeidžia lygybės principą kai, atsiradus konfliktui tarp jų ir kitos rasės atstovų, didesnę vertę suteikia savajai. Panašiai rūšistai leidžia savo poreikiams tapti svarbesniais už kitų rūšių atstovų poreikius. Peter Singer, Animal Liberation[5] |
|
Šiuo metu terminą rūšizmas vartoja nemažai filosofų ir gyvūnų teisių šalininkų.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lisa Kemmerer. In search of consistency: ethics and animals. Brill, 2006. p. 38
- ↑ Carl Cohen. The case for the use of animals in biomedical research, The New England Journal of Medicine, 1986, Vol. 315, No. 14.
- ↑ „Richard Ryder. All beings that feel pain deserve human rights“. The Guardian. Nuoroda tikrinta 2007-10-15.
- ↑ Bentham, Jeremy. An Introduction to the Principles of Morals and Legislation, 1789
- ↑ Singer, Peter. Animal Liberation: A New Ethics for our Treatment of Animals. New York Review/Random House, New York, 1975; Cape, London, 1976
Nuorodos redaguoti
- Filmas apie rūšizmą The Superior Human?